Konferencija apie apaštalą Paulių

Taigi, pareiga ir Povilo palinkėjimas verčia pasidalinti įspūdžiais iš Konferencijos apie apaštalą Paulių.

Šeštadienis, lauke bjauriausiai lyja ir mintis tegali būti viena – kurių galų lendi iš namų? Tenka ją gana brutaliai įveikti tam, kad važiuodamas link seminarijos dar kartą suabejotum – juk tokiu oru niekas ten neateis.. Guodžia tas faktas, kad einu ten ne vienas, o su žmona... Bent du bus tikrai. Tegul tik pamėgina nedaryti konferencijos.

Pirmas sutiktas žmogus Seminarijos kieme – Mozė. Žengia toks su skėčiu, tarsi ieškodamas jam pavestos ir prarastos tautos. Apgailim klieriką Mozę ir žengiam pro stiklines duris. O ten mums ranką tiesia pats rektorius. Jėga. O dar didesnė jėga – kad rūbinėj beveik nėra kur pakabinti paltų – na žmonės, jei žvelgsim pasaulio akimis vistik nenormalūs. ... Paulius traukia labiau, nei gąsdina oras. Pilnas foje išskleistų skėčių ir akimirkai pasijuntu lyg ir LITEXPO surengtoje galanterijos parodoje.

Pražygiuojam pro margaspalvius skėčius ir klierikai, tarsi kelrodžiai nukreipinėja mus link salės. Visi –. Rankos nukreiptos konferencijų salės link. O ten – vajetau. Tiek daug pažįstamų veidų ir vienuolės ir vienuoliai, parapijiečiai ir parapijietės. Užsiimam vieną eilę ir laukiam pradžios.

Pirmasis pasirodo seminarijos rektorius Žydrūnas VABUOLAS ir parodęs kaip reikia išjungti mobilius telefonus, pasveikino visus, pasišaipė iš lietaus ir užleido vietą kardinolui. Kaip visada namais dvelkiantis kardinolas kalba ne protokoliškai, o labiausiai įsimena kad su Švento Rašto studijomis esame konkrečiai atsilikę nuo protestantų.

Iš lektorių pirmoji kalba Ingrida GUDAUSKIENĖ, jos pranešimo tema: „Fariziejus iš Tarso, tapęs krikščionimi“. Ji apsistoja ties dviem momentais – gana mikliai, pasiremdama paties Pauliaus raštais įrodo, kad apaštalui iš tikrųjų 2000 metų, o po to nubrėžia tokią gairę į fariziejišką Pauliaus kilmę, charakterizuoja jo asmenybę ir tada įžvelgiam Pauliaus misijų logiką – jo misijos vyko jam pažįstamam helenistiniam pasaulyje. Pirmoji lektorė įvedė ir chroniškai kitų lektorių atkartotą tradiciją – netilpti į laiko reglamentą.

Antrasis pranešimas „Įvykis prie Damasko autentiškuose Pauliaus laiškuose“. Lektorius kun. dokt. Danielius DIKEVIČIUS. Metodiškai išvarto visas skeptiškas versijas, kaip antai – haliucinacijas, gamtos reiškinius (žaibas, - tai šviesa, griaustinis – balsas), mistifikacijas, literatūrinę išmonę ir panašiai. Išaiškėjo, kad nei viena iš skeptiškųjų versijų negali būti patvirtinta, o pats Jėzaus regėjimo faktas – nepaneigiamas, nepaisant to, kad pats Paulius apie tai rašo labai nedaug.

Labai įdomus buvo Albino Plėšnio pranešimas apie „Šv. Pauliaus mokymo įtaką antikinei asmens sampratos transformacijai“. Pranešėjas labai konkrečiai apibūdino helenistinės ir judėjiškos religijos skirtingumus pačiose pasaulėžiūrose. Jei judėjams Dievas yra kažkas panašaus į Tėvą, tai helenistams – atitolęs garbinimo objektas ir dėl to Jėzus negalėjo būti suprastas. Lektorius atskleidė Pauliaus įžvalgas ir sprendimus.

Prieš pertrauką paskutinis kalbėjo kun. lic. Rimgaudas Šiūlys, jo tema – „Ginčas apie mistiką ir apaštalo Pauliaus paėmimą į rojų“ (2Kor 12,1-5) Tai panaši tema apie įvykį prie Damasko. Tik šį kartą nagrinėtas paties Pauliaus liudijimas apie žmogų, kuris buvo trečiame danguje. Tiesą pasakius kilo įspūdis, kad ta tema buvo per sunki pranešėjui, apsiribota tik jos problematiškumu.

Diskusijos – kaip ir visur Lietuvoje. Vienas ar du aršesni klausinėtojai, o visa salė karpo ausimis. Vienas vienuolis priminė Dikevičiui, jog Pauliaus regėjimas prie Damasko yra labai panašus į apsireiškimą ant Taboro kalno. Pranešėjas sakė, jog apsiribojęs viena problema – ir tuo tikiu, nes savo parnešimo pradžioje apsidraudė dėl ribotumo, viena iš priežasčių įvardijęs norą nepersidirbti.

Prieš kavos pertrauką mandagiai pasiūlyta prie salės įsigyti knygą „Žmogus gyvas ne vien duona“ idant nekankintų sąžinė geriant antrą puodelį kavos. Kiek teko matyti – daugelį kankina sąžinė ir dėl vieno puodelio, nes knygos buvo išpirktos ir eilutėje prie pirmo kavos puodelio stovėjo nuteisinti žmonės.

Tuo tarpu salėje buvo praverti langai, kad ten įskristų kuo daugiau Šventos Dvasios ir gryno oro.

Antroji dalis. Po pietų salė praretėjo – lietuviai greitai pagauna esmę ir skuba toliau savo šeštadieniniais reikalais. Ne tokie apsukrūs ir vikrūs liko salėje klausytis kaip Paulius „visiems tapo viskuo“. Jų tarpe buvau ir aš, bet nebe toks atidus, kaip iki pietų. Apytikriai pavyko suvokti tik „Apaštalo Pauliaus gimtosios nuodėmės samprata judaizmo kontekste“ ir „„Atiduokite visiems, ką privalote“. Piliečio ir valstybės santykis pagal Rom 13,1-7. Pirmasis pranešimas pravėrė akis suprantant, kodėl judėjai liko prie ST – jie nepripažįsta gimtosios nuodėmės paveldimumo, tad Jėzus Kristus kaip Mesijas ten lyg ir neturi ką veikti. Jų nuodėmė yra tokia pat akip ir Adomo, o Adomas skiriasi tik tuo, kad buvo pirmas. Daugiau niekuo. Primena rusišką „dielo utopajuščich – dielo samych utopajuščich“. Tai mes čia epidemijos apimti, o jie sirguliuoja, bet epidemijos nėra. Tad gali kiekvienas asmeniškai.

Antrasis pranešimas tokia socialinė pamokėlė apie tai, kad valdžia yra nuo Dievo. Žinome, bet neprošal dar kartą išgirsti...

Buvo dar „Apaštalo Pauliaus tradicijos tąsa Klemenso Romiečio Laiške korintiečiams“, bet praleidęs pačią pradžią nelabai suvokiau, kas tas Klemensas Romietis ir toliau man jau buvo vienodai... Bet pasinaudojęs dedukciniu metodu ir rektoriaus pažadu surengti dar vieną konferenciją apie Paulių gegužės mėnesį supratau, kad viskas guls į knygą, kurią ir nusipirksiu, kad negraužtų sąžinė dėl antro kavos puodelio... Tada ir sužinosiu, kas tas Klemensas Romietis.

Po to lyg ir turėjo būti diskusijos, Ai tiesa brolis Gedimimas Numgaudis paklausė pranešėjų, koks dyglys kankino apaštalą Paulių. Versijų buvo egzotiškų ir nelabai. Į savo pasiūlymą kitoje konferencijoje pateikti Apaštalo Pauliaus ir Šventosios Dvasios santykį, gavo kontrapasiūlymą tokį pranešimą ir parengti.

Likau patenkintas. Nes namie juk būtų tekę daryti kokius nors ūkio darbus, o tada būtinai kas nors sulūžta. Čia niekas nelūžo ir atrodžiau oriai ir protingai. Taip kaip dabar čia postringauju.

Ačiū ir kitą kartą eikite patys, nes rašyti ataskaitas nelengva.