Išties, gyvenimas gal nėra labai keistas, o tame gyvenime mes elgiamės keistai. Pats patyriau, kaip būdamas energingas ir kalnus pasiruošęs nuversti nelabai vertinau to kas yra čia pat - šalia. Reaguodavau, kaip į užkariautas žemes - viskas, tėvai, seserys, giminės, artimieji - visi atrodė toks jau "įveiktas" ir nieko nebegalintis suteikti etapas. Vis veržiausi į naujus užkariavimus, pažintis, net romanus. Viskas vilioja, masina ir traukia savo paslaptingumu, taip norėjosi viską įveikti... Juk nežinojau paprasto dalyko - nejaugi į pasaulio karalius susiruošiau, na mažų mažiausiai - į tokias vietas, kurios man suteiktų NEPRIKLAUSOMYBĘ. Koks keistas mano mąstymas buvo tada - tarsi yra koks tai būdas tapti visiškai autonomišku pasaulyje ir viską reguliuoti pagal savo norą. O kai prisimeni kokiais būdais maniausi realizuoti tą nepriklausomybę, tai net linksmą darosi. Verslas, stabili ekonomika, geros atsargos ir pažintys.. Juk visa tai yra patys nestabiliausi dalykai pasaulyje. Jie dega, skęsta, griūna, trūksta, pranyksta, palikdami po savęs dar vieną neviltį.O kad protu tai būtų galima suvokti - būčiau suvokęs...
Deja, protas čia bejėgis. Jis ir toliau įkyriai kiša "saugius" receptus, bet iš vidaus jau atliepia kitas balsas - "esi jau viską gavęs ir pats nieko nepridėsi. Tik apsižvalgyk". O į ką žvalgytis - maniau - į bankrotą? Į prarastą darbą? Į tuščias kišenes? Na gerai, nebūsiu merkantilinis - tai gal žvelgti į išdavusius ir išduotus draugus? Gal žvelgti į susvetimėjusius praeivius gatvėje? Kur žvelgti, dar nežinojau, į ką kreipiuosi, bet jau klausiau greičiau netikėdamas tuo "viską esi gavęs", o labiau - "pats viską susikursiu".
Ir vis dėlto akis nuo žemės pakėliau.. Dar nežinojau, kad į Dangų, bet pakėliau.
Po dvidešimties metų radau pusbrolius ir pasenusius tėvus. O Viešpatie, kur aš tiek ilgai buvau? Kokiose katorgose ir tremtyse? Aš jų beveik nepažįstu... Jie tarsi svetimi... Pamenu vaikus, o čia - suaugę dėdės ir tetos, o tie kas mane atvedė į šį pasaulį - senukai.
Pagalvojau, - kur didesnis praradimas? Suspaudė širdį... Po galais, ko aš čia vaikausi, kokiais dar svaiguliais save maitinsiu? Kelionėmis? Aistromis ir hobiais? Pseudorūpesčiu?
JUK VISKĄ DAR TURIU.
Tai ko noriu?
O ar galiu norėti, kai tiek daug, tiek kiek niekada nebūčiau paprašęs gaunu.
bet taip noriu garantijų... Noriu būti patikintas, kad bus visada gerai. Kokiu būdu tą patikinimą turėčiau gauti? Juk niekas nepatikins. Nes nėra ko patikinti - iš tiesų nei naujas televizorius, nei tobulai gerai apmokamas darbas, nei pripažinimas, nei "gyvenimas sau" manęs netenkina - kai tik priartėji prie jų, taip supranti, kad tai ne tai ko troškai... Net jei visą pasaulį paklotų po kojomis, geriau netaptų. Net jei viską nuveikčiau, kažin ar jausčiausi geriau negu dabar.
NES VISKĄ JAU TURIU.
Ir vis pamirštu padėkoti... Keista, bet mažiausiai dėkojama už tai, kas brangiausia gyvenime. Ir supratau kodėl. Nes už žemiškas gėrybes gali padėkoti tam, kas jas suteikė - darbui, šaliai, profesijai. Tai - regima. O kam dėkoti už Meilę, Viltį ir Tikėjimą? Kur jis? Todėl ir nedėkojama, nors kaip tik šių dalykų turime apsčiausiai, jie yra brangiausi ir branginam juos mažiausiai.
Aš galvoju, kad taip elgtis tiesiog nesąžininga.
Todėl dėkoju Viešpačiui ir meldžiuosi, kad jis apdovanotų malonėmis visus žmones, kurie mane lydi ir supa..
Ir daugiau nebežadu laikyti jų "užkariautomis žemėmis", kurios visada išliks tokios, kokias regėjau užkariavimo dieną.
Turiu jas puoselėti ir branginti. Deja, jos irgi laikinos - dienos suskaičiuotos, tad neverta jų iškeisti į miražus, kurie dar laikinesni.
Deja, protas čia bejėgis. Jis ir toliau įkyriai kiša "saugius" receptus, bet iš vidaus jau atliepia kitas balsas - "esi jau viską gavęs ir pats nieko nepridėsi. Tik apsižvalgyk". O į ką žvalgytis - maniau - į bankrotą? Į prarastą darbą? Į tuščias kišenes? Na gerai, nebūsiu merkantilinis - tai gal žvelgti į išdavusius ir išduotus draugus? Gal žvelgti į susvetimėjusius praeivius gatvėje? Kur žvelgti, dar nežinojau, į ką kreipiuosi, bet jau klausiau greičiau netikėdamas tuo "viską esi gavęs", o labiau - "pats viską susikursiu".
Ir vis dėlto akis nuo žemės pakėliau.. Dar nežinojau, kad į Dangų, bet pakėliau.
Po dvidešimties metų radau pusbrolius ir pasenusius tėvus. O Viešpatie, kur aš tiek ilgai buvau? Kokiose katorgose ir tremtyse? Aš jų beveik nepažįstu... Jie tarsi svetimi... Pamenu vaikus, o čia - suaugę dėdės ir tetos, o tie kas mane atvedė į šį pasaulį - senukai.
Pagalvojau, - kur didesnis praradimas? Suspaudė širdį... Po galais, ko aš čia vaikausi, kokiais dar svaiguliais save maitinsiu? Kelionėmis? Aistromis ir hobiais? Pseudorūpesčiu?
JUK VISKĄ DAR TURIU.
Tai ko noriu?
O ar galiu norėti, kai tiek daug, tiek kiek niekada nebūčiau paprašęs gaunu.
bet taip noriu garantijų... Noriu būti patikintas, kad bus visada gerai. Kokiu būdu tą patikinimą turėčiau gauti? Juk niekas nepatikins. Nes nėra ko patikinti - iš tiesų nei naujas televizorius, nei tobulai gerai apmokamas darbas, nei pripažinimas, nei "gyvenimas sau" manęs netenkina - kai tik priartėji prie jų, taip supranti, kad tai ne tai ko troškai... Net jei visą pasaulį paklotų po kojomis, geriau netaptų. Net jei viską nuveikčiau, kažin ar jausčiausi geriau negu dabar.
NES VISKĄ JAU TURIU.
Ir vis pamirštu padėkoti... Keista, bet mažiausiai dėkojama už tai, kas brangiausia gyvenime. Ir supratau kodėl. Nes už žemiškas gėrybes gali padėkoti tam, kas jas suteikė - darbui, šaliai, profesijai. Tai - regima. O kam dėkoti už Meilę, Viltį ir Tikėjimą? Kur jis? Todėl ir nedėkojama, nors kaip tik šių dalykų turime apsčiausiai, jie yra brangiausi ir branginam juos mažiausiai.
Aš galvoju, kad taip elgtis tiesiog nesąžininga.
Todėl dėkoju Viešpačiui ir meldžiuosi, kad jis apdovanotų malonėmis visus žmones, kurie mane lydi ir supa..
Ir daugiau nebežadu laikyti jų "užkariautomis žemėmis", kurios visada išliks tokios, kokias regėjau užkariavimo dieną.
Turiu jas puoselėti ir branginti. Deja, jos irgi laikinos - dienos suskaičiuotos, tad neverta jų iškeisti į miražus, kurie dar laikinesni.
Pranešimai
