Viskas gerai

Svečiuose jie nesėda greta, jie neliečia vienas kito, nesikalba. Jie išsiskiria jau ties durimis, skuba į skirtingas puses, o vėlai vakare jis arba ji sako: „aš pavargau, važiuojame namo“. Kitas važiuoti nenori, jis nelaukia to momento, kai jie liks vieni ir atsako: „Važiuok, aš dar pasiliksiu“, arba nenoriai atsisveikina su šeimininkais ir nepatenkintas seka paskui. Automobilyje abu tyli. Namie ji valosi makijažą, jis valosi dantis ir užmiega anksčiau, nei ji ateis į lovą.

Kai jis kalba, ji jaučiasi nejaukiai – dieve mano, kokius niekus jis tauzyja! Kažkas pažvelgė, kažkas nusijuokė – ne, jis juokauja kažkaip nejuokingai, jie gi juokiasi iš jo. Ji pertraukia jo kalbą, skuba paaiškinti ir papildyti jo pasakojimą, galop nukreipia pokalbį kita linkme. Jis užtyla, įsižeidžia, bet to niekas nepastebi – tik jie abu.

Ji prigalvoja istorijų, ne, ji jau turi savo mėgstamus kažkada jai atsitikusius įvykius. Ji dažnai jas pasakoja, jai tas pavyksta, ji iškalbinga o ilgus metus pasakotos istorijos jau yra tapusios estradiniais numeriais – frazė, juokas, frazė. Iki smulkmenų ištobulintos detalės, kažkas sugalvota – juk ne viskas buvo iš tikrųjų. Ji jau pati nemato skirtumo ir tiki tuo, ką pasakoja. Ji prikausto dėmesį. Staiga jis sako – kokius niekus čia kalbi, buvo juk ne taip, jis patikslina detales. Daro tai nuobodžiai metodiškai. Ji gęsta, eina į balkoną parūkyti, jis lieka.

Gulėdami savo lovoje tamsoje jie ginčijasi prieš miegą. Jie neliečia vienas kito, jie kalba pusbalsiu, ištaria piktus ir pagiežingus žodžius. Ji sako – „man atrodo, kad visiškai nemyliu tavęs“ ir apmiršta laukdama atsakymo – galbūti jis palies ją. Ji laukia minutę, dvi, tris. Tyla. Jis miega, jis net negirdėjo...

Ji nemėgsta jo tėvų, nepakenčia lankytis pas juos svečiuose. Jo motina nepakenčiama, plepi, kvaila višta. „Ji šiandien vėl skambino, ta tavo mama, teko visą pusvalandį klausytis tų nesąmonių. Kodėl ji skambina man? Juk tu jos sūnus“. Jis tyli, sukanda dantis, nesiginčija su ja ir po darbo važiuoja pas tėvus vienas. Valgo paskubomis, atsakinėja šykščiai, nežiūri į akis. „Man laikas“. Namie vakarieniauja dar kartą.  

Vakare ji užtrunka vonioje – prausiasi duše, ilgai stovi prieš veidrodį arba guli vonioje ir skaito knygą. Ji neskuba – gali būti kad jis miegos, kai ji pareis į miegamąjį. Anksčiau ji miegodavo nuoga – dabar apsivelka marškinėlius. Tai tarsi skydas – aš nepasiruošusi, nenoriu tavęs. Jie guli tamsoje, jis deda ranką jai ant klubo – anksčiau tai buvo taip paprasta. O dabar? Kokių galų – aš dar turiu suvilioti savo žmoną? Ji pasislenka. Nebereikia žodžių – jis patraukia ranką. Jie abu užmiega.

Jis važiuoja namo – kalbėjo telefonu, jos balsas buvo šiltas. Jis perka vyną ir galvoja – pagaliau mes praleisim vakarą dviese, kaip ir anksčiau. Išgersim vyno, vakarieniausim, paplepėsim. Jis atidaro duris ir niekas nepasitinka. Tik šuo. Ji žiūri kažkokį kvailą filmą. „Pasiimk pavalgyti iš šaldytuvo“. Jis kiša butelį į spintą ir ima knygą. Filmas baigėsi, ji gula ir užmiega, jis iki vėlumos skaito knygą.

Jam atrodo, kad jis lengvai įsimylėjo, Jie dirba kartu, kelis kartus užkandžiavo, dovanojo jai gėlių, atsitiktinai pateko į tą pačią komandiruotę. Nieko rimto, tiesiog norisi pasijusti gyvam – per išeigines važiuoja prie jūros. Ten pusvalandį ieško, kur pastatyti automobilį. Grįžęs namo vakare, prieš miegą pusvalandį kalbasi apie vaikus, apie tai, kad reikia daryti remontą vonioje. Vasarą važiuosim į Egiptą, nes ten pigiau.

Ji važiuoja į klasiokų susitikimą, apsivelka gražią suknelę, pasidaro šukuoseną. „Pas mane viskas gerai. Taip, jau dešimt metų, auginame du berniukus, kol kas nedirbu, jaunesnysis dar neina į mokyklą“. Ji išgeria keturis kokteilius, apsiverkia: „Dieve, kaip viskas nusibodo“. Keli šokiai, „ką veiki ketvirtadienį? Pavakarieniaukim kur nors“. Kelis mėnesius iš eilės ji užtrunka „pas draugę“, slepia telefoną rankinėje ir gražėja. Jis vedęs, pas ją – du vaikai, bet neaišku, kaip ten su butu. Neverta nieko keisti, kokia prasmė? Visą vasarą ji praleidžia su vaikais užmiestyje, rudenį grįžta, telefonas nebeskamba, viskas grįžta į senas vėžes.

Viskas gerai.

Juos sutinkame kiekviename žingsnyje – iš tikro tai jų dauguma. Keista, juk turėtų būti atvirkščiai. Kartais jie ilgai to nesuvokia, jie nesupranta, kad yra nelaimingi, dažnai tai net ne akivaizdu net žiūrint iš šono. Bet vis dėlto – kiek jų daug.

Ar esi iš jų?

Apie gailestingumą

Dievas yra gailestingas ir Jis yra pats Gailestingumas. Kai dalyvavau Gailestingumo Kongrese, jo išvada buvo būtent tokia.

Tad prašymas Jam būti gailestingu, mano galva yra nesupratimas paties Gailestingumo.

Bet nepaisant to, visgi maldose prašome ir prašysime, kad Jis būtų gailestingas – net visas Gailestingumo vainikėlis tam yra skirtas ir tai paties Kristaus duota malda. Aš žinau, kad Jis davė dar vieną – Tėve Mūsų. Kitos maldos lyg ir žmonių rašytos. Nedaug maldų turime iš Viešpaties lūpų?

Tai vat ilgai sukau galvą – kas čia tokio yra – Jis yra Gailestingas ir mes prašome būti Gailestingu. Kodėl? Tegalėjau padaryti vienintelę išvadą – kadangi pats Dievas yra Gailestingumas, mes negalime Dievo prašyti būti Dievu.

Jis yra daug daugiau, nei galime paprašyti. Gailestingumas nėra porcija, tai yra visas Dievas. Mes galime arba priimti arba ne.

Tai štai tas raktas – prašydamas aš pasižadu priimti, kitaip mano prašymas tėra tik formalumas. Ir tada viskas stoja į savo vietas – iš tiesų maldavimas turi visų pirma ir galingiausiai reikštis mano asmeniniame pasiryžime Jį priimti. Dabar man ramiau. Žinau, kad nesu pajėgus išprašyti to, kas man nesuvokiama, ko negaliu aprėpti ir kas yra – buvoja visumu.

Man reikia melstis, kad aš tai priimčiau. Kiek atversiu vartus, tiek įgarmės vidun.

Ir dar – tada nesigauna maldauti Gailestingumo kitam. Nes juk nežinai ar anas asmuo sutinka jį priimti.

Vainikėlyje sakome – „mums ir visam pasauliui“. Tegalime suprasti vienaip – tiems, kurie sutinka, ne daugiau.

O tas žmogus, kuris nutaria pasilikti sau kažkiek galimybių, tas ir priveria duris Dievui.

Ne kartą esu girdėjęs – „tik nereikia manęs gailėtis“.

Nereikia tai nereikia.

Prievarta neįkiši.

Pedofilija

Viešpatie, nenutyla viešojoje erdvėje tie kunigų pedofilijos skandalai, o gal „skandalai“? Iš tiesų gaila, kad kažkur tai darosi, pikta, jei tai darosi sąmoningai. Aš dabar tik bandau įsivaizduoti, kaip karštligiškai mintyse kiekvienas kunigas skaičiuoja – kada ir kur jis buvo apkabinęs mažutėlį? Tiesiog paguosdamas, tiesiog pagailėdamas. Kaip bijosi, kad tas paguostas vaikelis parėjęs namo jo niekada neguodžiantiems tėvams pasako, - „mane buvo apkabinęs ir priglaudęs“.

KRIMINALAS – turėtų iškilti eilinio vartotojo sąmonėje, kuri šimtus kartų traumuota nuolat besikeičiančių „moralės normų“ ir gėdingai paties nuslepiamų polinkių... Ar žinote, kad devyniasdešimt procentų internete atidaromų tinklapių yra pornografiniai? Net neabejoju, kad tų atidarinėtojų tarpe yra ir pedofilijos skandalą skatinantys asmenys. Tokie pat pažeisti ir potencialiai bet kurią akimirką „paruoštos sprogti bombos“?

Kas to nori? Šėtonas.

Šėtonas nori, kad būtų sunaikinta Bažnyčia, kad ji ‚neišvengiamai keistųsi“, kad joje įsivyrautų sumaištis ir nepasitikėjimas, vedantis į tikėjimo praradimą. Tai būtų jo pergalė ir triumfas, jis rėktų gatvėse – „dabar esate laisvi ir galite patys nuspręsti!!!!!“ Nėra Dieviškojo Tesingumo, yra tik tai ką AŠ manau esant teisingu. Iš vienos pusės kaltinkim kunigus pedofilija, o iš kitos pusės – mažinkim vaiko apsisprendimo dėl „savo veiksmų“ amžių. Berods Belgijoje jau norėta tą amžių sumažinti iki keturiolikos metų ir tikrai ne kunigų reikalavimu. Berods vis drąsiau kelia galvas vienos lyties „poros“ – tokie du dėdės, kurie lyg ir homoseksualai, bet norėtų įsivaikinti berniuką ir ruošia taip paveikti įstatymdavius, kad tai taptų „teisėta“. Kad tai negi vadintųsi „šeima“.

Viešpatie, kas darosi?

Tie dėdės nori surengti paradus ir tikrai ne man ar kitam tėvui, o mano ir jo vaikams pademonstruoti, kad tėtės ir mamos meilė yra atgyvena... Kad galim jungtis taip, kaip tik užsigeidžiam. Ką reiškia tai vaiko sąmonei, to vaiko, kuris šiandien puikiausiai naršo internete ir tik ir temato, kad anuos dėdes labai bara, o kunigų reikia saugotis? Vienų reikia pasigailėti, nes juos bara, o kitų reikia saugotis, nes jie gali įskaudinti... Vieni yra linksmi ir žaismingi, komunikabilūs ir protingi, o kiti štai tokie juodi, nuobodūs ir pavojingi.

Ką rinktis?

O čia dar tiek pasakojama, apie tas pasakas, kuriuos kunigai vadina „šventu raštu“. Juk tai tik pasakos, niekuo ne geresnės, o dar tik nuobodesnės už „Sniego karalienę“ ir „Eglę- žalčių karalienę“, O ir ką ten tos tėvelių mėgtos pasakos, prieš mūsų pokemonus, simpsonus ir patį Harį Poterį? Pezėjimai ir atgyvenos. Galvoje turi būti tūc-tūc, kompe – pornucha, o apsisprendimą lemti reakcija. Ir bendra savijauta – nei meilės, nei laimės nėra ir būti negali. Mano gyvenimas yra viso labo tik laikas, kai galiu mėgautis malonumais, siekti jų bet kokia kaina ir kaip galima dažniau, nes tarpe tarp malonumų neišvengiamai patiriu depresiją ir nenumaldomą norą nusižudyti. Dabar aš net šėtonui nebeįdomus... Duodu į pedofilijos apologetų labai stiprų argumentą.

Evangelija pagal Morkų, 10 skyrius 13 – 16 eilutės:
Jėzus ir vaikai

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Pedofilas. Juk kažką ten kalbėjo vien dėl to, kad galėtų apkabinti vaikus, dėti savo rankas kur tik užsimanys, jau net mokiniai draudė, o jis rūstinosi, kad jie kišasi ne į savo reikalus... Juk jūs labai mėgstate tas Evangelijos eilutės, kurios tampa parankios, o šiaip tai visa kita yra tik pasakos. Iš tiesų – juk jūsų apsisprendimą lemia reakcija, kylanti iš to, kad „bijau būti demaskuotas“, todėl puolu.
O juk kokie tikintieji, tokie ir kunigai. Kai tikintieji geidžia prastumti nuodėmingus įstatymus, kunigas nebeturi jėgų. Jis paliekamas vienas ir kalamas prie Kryžiaus. Tikras Jėzus Kristus, o tai reiškia, kad yra Prisikėlimas.

Šokoladinis Jėzus....

Gal norėtumėte sučiulpti kryželį ar suvalgyti šokoladinio Jėzaus atvaizdą?

http://chocolatefantasies.com/religious.htm

Noriu skirtis...

Rėjus Bredberis yra parašęs apsakymą " Devintųjų Metų pabaiga".
Esmė tokia: Per devynis metus žmogaus organizmas visiškai pasikeičia -visos ląstelės būna pakeistos kitomis. Tarsi tai kitas žmogus. Tai štai žmona vieną rytą vyrui pareiškia, kad atėjo tą paskutinė devintųjų metų diena. Žodis po žodžio ji išaiškina jam, kad anos Šeilos jau nebėra. dabartinė Šeila laisva nuo Tomo. Lyg ir viskas aišku.
Į skirtingas puses.
Per paprasta Bredberiui ir tuo labiau - gyvenimui.
Vyras netrukus suvokia, kad ir jis nebe tas. Kuom jo organizmas skirtingas nuo Šeilos? Ne jai vienai juk taip...
Rodos - dar paprasčiau.
Tuo labiau, kad tiek vienas tiek kitas paskutiniu metu ketino leistis į naujo gražaus vyro ir naujos gražios moters paieškas. Bet dabar tas naujas nepažįstamas vyras ir ta nepažįstama nauja moteris - vienas kitam prieš akis.
Ar vilioja tokia mintis?
Ir realybė, be abejo.
Juk iš tiesų abu nauji ir visiškai nepažįstami...
Jie duoda vienas kitam naujus vardus ir Frenkas pasiūlo Merei tuoktis.
Ji sutinka.
------------
Iš pirmo žvilgsnio tai fizika ir chemija. Bet iš antro yra tokia būties metafizika, kuomet tarpusavyje jungiasi dvi lytys - vyras ir moteris. Turėdami anąjį pavidalą jie neišlieka tokie patys visą gyvenimą. Jie kinta nuo pat jungties akimirkos.
Bet mes juk žinome, kad yra tokia difuzija - kai vieno kūno elementai prasiskverbia į kito kūną ir atvirkščiai. Dalis manęs pereina į Tave, o dalis Tavęs - į mane. Netrukus imame matyti save kitame ir... nusprendžiame skirtis.
Su kuo?
Ir ką pasiūlysiu kitam su manimi „susijungiančiu“ dar vienu kūnu - dalį to, kas į mane prasiskverbė iš ano?
Juk mano dalis taip ir liko aname...
Niekas neatidavė.
Nenorėčiau lesti svetimų trupinių...

Pažiūrim kiną?

Kas pasakys, kad kino žiūrėjimas - lengvas darbas? Netgi ne darbas tai, o poilsis. Relaksacija. Na, šiek tiek padirgina nervų galūnes, kartais kokią ašarą o gal pyktį iššaukia. Bet trumpam - nes kine matom ne savo gyvenimą. Kažkieno kito ir svarbiausia - tas gyvenimas rodomas ten, už ekrano, ten kur ne tik mes negalim patekti, bet ir anie negali ateiti pas mus.
Ir gerai - dar betrūksta, kad jie atbogintų mums savo problemas, įtrauktų į nesibaigiantį verpetą to, kas mums ir nepriklauso. Kaip pasakė viena moteriškė - kine nerodo mano problemų, tai aš jų ir nežiūriu. Išmintinga. Žiūrės tada, kai parodys jos gyvenimą. Labai abejoju, ar ji ten susigaudys, ir antra - ar tikrai jai patiks tokia išklotinė.
Bet sėdėdami čia, šiapus ekrano mes galim žarstytis išmintimi - tas ten be reikalo taip padarė, o ta jau visada taip reaguoja, tie nuolatos lieka durniaus vietoje dėl to to ir ano... Anava, žiūrėk nuolatos gyvena sąmokslo laukime ir nuolatos jo sulaukia, o anas yra toks pavydus, nu jau toks pavydus. Ir tikrai - jo pati ima ir suteikia tam nemažai pagrindo. Mes čia viską matom, viskas mums yra suprantama ir aišku. Jei paklausytų mūsų - būtų rojus žemėje. Nes juk matom visą siužetą nuo pradžios iki galo. Kaip Dievas...
Žiūrėti yra labai svarbu! "Triumfo arka" - o tai ilgai lauktas projektas! Dainuoja arijas, ne kokias nors častuškas. Bet ten yra trys etatiniai ir autoritetingi "žiūrėtojai", kurie kaip kokia Stalino laikų "Troika" rašo nuosprendžius. Tiesa, jie nėra tokie niūrūs, kaip anais laikais. Dabartiniai nuosprendžiai yra su tokia nemaža ironijos doze, su tokiu paplekšnojimu per petį - "Kitą kartą gausi daugiau...". Bet tai yra žiūrėjimas. Įdomiausia, kad žiūri ir tie, nuo scenos. Jie žiūri į "troiką" ir... atspėjote - rengia sąmokslą! Nes žiūrėti teisingai - tai žiūrėti iš viršaus. Nu, kaip Dievas. Žiūrėti iš apačios - bėdžių lemtis. Reikia imti valdžią ir tada galėsi žiūrėti veiksmingai.
Mes visi nuolatos žiūrime kas kur ką padarė, daro ar ruošiasi daryti. Nes juk akivaizdu - viskas turi būti daroma teisingai, o ar bus daroma teisingai jei neprižiūrėsi? Priežiūra reikalinga, kaip oras. Reikia žiūrėti, ar vaikas su nusiplovė kojas, reikia žiūrėti ar vyras parnešė visus pinigus, riekia žiūrėti, kad žmona pernelyg nesišvaistytų. Tik spėk žvalgytis. Bet nespėji, nes ten ar ten jau prakiuro, ten ar ten nukniso, tas ar ta pavėlavo, tie šiukšles išvertė ne vietoje ir nelaiku, o tos vėl apipliotkino.
Reikėjo geriau žiūrėti.
Ir staiga pamatai, kad stovi ant kalniuko, rankos kišenėse ir dairaisi. Ir ką matai? Ogi daug kalniukų, ant kurių stovi po statulą su rankomis kišenėse. Visi žiūri. Ir aišku - mato. Mato, kad nieko nevyksta. Tas nėra blogai, nes blogai yra tada, kai vyksta neteisingai, o čia - nieko nevyksta. Bent jau neteisingo nieko nėra ir tas gerai. Belaukdamas šūkteli nuo vieno kalniuko ant kito stovinčiam - "kitą kartą tau bus geriau", "linkiu tau, kad būtų gerai", "geros tau dienos", "turėk vilties" ir t.t ir pan.
Kai Saulė užeina už vienos ar kitos statulos nugaros, pradedu regėti startui paruoštas raketas. Joms negera būti Žemėje, jos trokšta kuo greičiau startuoti į dangų. Daugybė raketų ant kalniukų... Jos laukia, kad kas paspaustų starto mygtukus...
Bet ryte vėl tas pats... - statulos. Žiūriu - kažkokia jau nusikabarojo nuo postamento ir taip varganai slenka į kitą kalniuką, - ten pamatė užžėlusį taką, reikia apravėti. Tas pamatęs kad ravi jo taką, nusiropštė ir nušliaužė link kito kalniuko - ten griūna šlaitas. Tenykštis pastebėjo du tuščius postamentus ir nušlavė juos nuo paviršiaus - padarė Disneilendą. Staiga visi susirūpino vieni kitais. Čia tai bent - sukruto sujudo visi tvarkytis! Bet esmė išliko - jie vis dar tebežiūri į kitus, nors ir stengiasi jiems padėti taip, kaip mano esant reikalinga.
Rūpinasi.
O kiekvieno širdyje - dvejonė. "Man ne tako reikia, man reikia pasikalbėti". "Nu, kam jis tą Disneilendą pastatė - geriau būtų Bendruomenių rūmai" ir t.t. ir pan.
Geriau niekam nepasidarė.
Tada ateina išvada - koks skirtumas ar rūpinies, ar tiesiog stebi - ant širdies nėra geriau...."Man buvo negera ant postamento, bet nėra ir geriau, kai dėl kitų nuo jo nulipau".
Bet juk dėl savęs nulipai. Nes ant postamentų visi lygūs ir vienodi - nei aukščiau nei žemiau. Kiekvienas ant kalniuko. Tai buvo prasmė nulipti ir tapti PIRMUOJU. Ir tada pirmas ėmėi veikti, o tada jau ir kiti pradėjo veikti, - kiekvienas savaip. Ir pasidarė taip, kad veiksmo daug, o prasmė prapuola - vėl esi vienas iš daugelio, o dėl veiklų skirtumo - dar ir rizikuoji būti nepopuliarus.
Bet juk negali būti, kad prasmės niekur nebėra.
Tai kur ji?
Atsakymas gali būti kokia nors apibendrinta frazė ar teiginys. Na, "Dievas yra prasmė", arba "Reikia turėti vilties ir tikėjimo". Neabejoju, kad statulos tai žinojo ir žino, jos nežino, kaip tą prasmę įkūnyti.
Ką reikia daryti, kad gyvenimas taptų prasmingas? Kokios savybės reikalingos ugdyti ir ko dar stokoji?
Ar nori išeiti iš tos tamsios kino salės, kur nesustodamas kramsnoji popkornus ir krūpčioji nuo adrenalino pertekliaus?

PADĖKOS MALDA SU PRIEKAIŠTU

Nesutvėrei manęs akluoju
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs kuprotu
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs alkoholiko vaiku
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs skustagalviu
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs kokiu šlubiu
Neūžauga epileptiku
Hermafroditu arkliu samana anei niekuo iš
Faunos ar floros
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Bet kodėl mane lenku sutvėrei?


Andžejus Bursa

Apie kančią

Būdami Dievo kūriniais (o tai pirminė, mūsų santykius su Juo apibrėžianti sąlyga) visada neabejodami sakome, kad Dievas yra mus mylintis ir geras. Bet tas gerumas mūsų sąmonėje turi keistą turinį, todėl dažnai Dievą Tėvą nevalingai imam ir pakeičiam Dievu Seneliu, kuris mūsų galva mąsto taip: "Koks skirtumas kaip, svarbu, kad jiems gerai". Tokia Jam "pripiršta meilė" tarsi kalba apie Dievo planą, kuris kiekvienos mūsų dienos vakare gali būti reziumuojamas žodžiais: "Visiems buvo labai smagu".

Jei taip neįvyksta, tai jau nėra gerai, nes Dievas nori, kad kiekviena dieną baigtųsi būten taip... Jis tarsi turi planą ir laukia ( o dar geriau - ŽINO), kad jis įvyks. Na, Jis taip tiesiog viską numatė ir su menkesniais ar didesniais nukrypimais užtikrino plano vykdymą. Todėl gyvendami sąlyginoje ramybėje lyg ir vykdom tą planą. Gyvenam "kaip Dievo užantyje".

Nesu tikras, kad Dievas taip ramiai priima mūsų egzistenciją. Lyg kokios padermės, kurios kelias aiškus ir be jokių nukrypimų. Tad paaiškinimas "Tokia Dievo valia" kur kas dažniaus sietinas su fatališkumu, nei su tikruoju Dievo planu.

Esam jo kūriniai, vadinasi esam nuo jo priklausomi ir ne bet kaip o deginančios meilės liepsnoje. Jis mus myli ne bet kokius, o tokius, kokie esam. Meilės liepsnai pakanka ir paprasčiausio buvimo, bet jos nepasotina bet koks buvimas. Dievas myli mus netobulus, bet didžiausias Jo troškimas - padaryti mus tobulais.

Atrodo,kad savęs ištobulinimą jis gali pavesti mums patiems, bet kas gali atsakyti, kaip kūrėjas gali pavesti kūriniui save tobulinti? Tas tiesiog nėra įmanoma. Jis tobulina jį PATS.

Dievo Meilė negali būti pasotinta vien tuo, kad kūrinys YRA, ji yra sotinama to kūrinio tobulinimu. Įsivaizduoite dailininką, kuris taip pamilo savo paveikslą, kad negali jo niekaip užbaigti - vis randa kur padėti dar vieną tobulinantį potepį. Toks Didysis Mikelandželas ilgai atsisakinėjo tapyti Siksto koplyčios lubas, bet kai pradėjo, tai išvedė iš kantrybės visus - daugeliui jau pakako ir to, kas jau yra, tik ne Mikelandželui. Aš įsivaizduoju, kad labiausiai jis kankino.... patį savo kūrinį. Jei lubos būtų galejusios prakalbėti, jos būtų dejavusios. Ir ačiū Dievui, kad jos tylėjo. Turim šedevrą.

Taip ir Dievas su savo kūriniu - žmogumi. Iš didelės Meilės jis kantriai perkeitinėja kiekvieną iš mūsų. Mes jau dejuojam iš skausmo ir nuovargio, o Jis skelia savo kaltu dar kartą. Žiūrėk ir nušvito viena ar kita tavo plokštuma, sužibo taip akinančiai,kad net didžiausias skeptikas pamato - tai Dievo darbas.

Bet Dievas neturi poreikių nes jis yra absoliutus, jis yra kupinas visa ko. Todėl mes negalime suprasti jo Meilės mums ištakų. Yra tik vienas paaiškinimas - Dievo Meilė nėra jo stokojimas, tai yra mūsų papildymas Juo Pačiu.

Mums atrodo - gana jau. Nekankink, juk esam skirti amžinam džiaugsmui, tai pradėkim jau dabar... Juk jau šen bei ten švyti ir kam tos kančios? Tiesiog nežiūrėkim į tas vietas, kur dar nešvyti ir kur išvis apdulkėję - "Dieve, nereikia tan kaltu, nereikia. Skauda labai ir juk vistiek tobulumo nepasieksim". Iš tikro tai tereiškia viena - "Dieve, nemylėk manęs, man jau gana". Tai reiškia, kad kančios atstūmimas yra ne kas kita, kaip Dievo Meilės atstūmimas.

... paradoksalu, bet ko gero kančią patiriantis žmogus yra didžiulėje Jo Meilėje.

Keisti mums Tavo veikimai, Viešpatie.

Mirti dėl meilės

Jau senai žinomas dalykas, bet kiekvieną kartą nenustoju stebėtis - kai tik miršta žmogus, atsiranda krūvos jį mylinčių taip, kad per dienų dienas tik apie tai ir tešneka, tik jo vardą mini, tik jo darbais gėrisi. Po to dar sužinai, kad jis turėjo šiek tiek skolų ir laisvai būtų jas užlopęs parduodamas savo darbo rezultatus. Bet reikėjo numirti, kad taip atsitiktų.
Džeksonas ruošėsi uždirbti trūkstamą sumą, dar kartą koncertuodamas Londone. Bet koncertuoti jau nebereikia, o pinigai kažkaip pavėluotai byra lyg iš gausybės rago.
Žmonių meilė proporcinga gyvybės mažėjimui.
Kuo mažiau gyvybės, tuo labiau myli. Apogėjus - mirtis. Po mirties meilė liejas taip gausiai, kad net užtvindo visa kitą.
Nesisielokit, kad Jūsų nemyli dabar. Pamils tikrai ir duok Dieve pamatyti tiek draugų ir mylimųjų dabar , kiek jų susirinks prie karsto tą džiaugsmingą dieną.

EUROBABELIS?

Sakyčiau - surask 10 skirtumų, bet žinau, kad būna skirtingų prasmių.
Kiekvienas laisvas jas pasirinkti.
Tad ir spręskit patys - panašu ar ne?

Kontroliuoti situaciją

Kartas nuo karto tenka išgirsti apie "kontroliuojančius situaciją".
Teiginys lyg ir pozityvus, bet kiek jame tiesos ir kiek puikybės?
Pabandyk sugniaužti kumštį ir nors pusdienį pakontroliuoti šią situaciją.
Neabejoju, kad nepavyks.
Tuo labiau nepavyks ir rimtesni dalykai.
Bet neginkluota akimi matosi, kad situacija kontroliuojama.
Tai kas tai daro?

Ko reikia Europai ir ko reikia mums

Vieną kartą pasidaro aišku, ko nori. Tereikia nueiti į pradžią (tai ne taip lengva, kaip pasakyt) ir pažvelgti, kur visa ko pradžia. Bet tai reikia padaryti rimtai ir atsakingai, o ne vaizduotis, kad supranti savaime.

Gali nesutikti su ta pradžia ir nurodyta kryptimi ir tokį veiksmą įmanoma suprasti. Tačiau kaip regis pasiryžusių būti radikaliais ne taip jau ir gausu, tad teks ieškoti su žiburiu. Kitaip kartosis tas legendinis "Trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių". Kiek kartų berinktumėm valdžią, tiek kartų istorija ta pati. Teisingiau - jokios istorijos, o tik bejėgiškas pirsčiojimas, prieš tai beje pažėrus krūvas lozungų apie juodbėriškus savo sugebėjimus ir troškimus.
Šiandien gavau du bukletėlius, ir abiejuose aptinku tą "lozungizmą", kuris nukreiptas į visišką nesusigaudymą ir, tikiuosi, iš tokio paties nesusigaudymo kylantis. Beje, tai nė kiek neguodžia - matyti į valdžią lipantį asmenį, kuris ne tik, kad nesusigaudo, ką kalbąs, bet ir savo veiksmais liudijantis visiškai priešingus teiginius.
Tai tiesiog manymas, kad žodžiais įmanoma užliūliuoti.
Galėčiau pasilikti tokį vertinimą pats sau, bet neturiu jokios teisės.
Štai toks ponas Remigijus Ačas atspausdino savo bukletą (jis pats didžiausias iš gautų, ir tai galima laikyti simptomatišku požymiu), kuriame yra pokalbis su juo, tik va kalbančio su juo vardo netenka matyti. Į klausimą "Ar esate tikintis?" ramiai atsako "Taip, esu katalikas". Pradžiugau - katalikas yra Dievą ir Bažnyčią MYLINTIS žmogus. Mylintis žmogus negali gyventi be mylimojo, o štai Ačas taria: "Tačiau, bet ką reikia propaguoti su saiku" Propaguoti? Iš kur tai? Kai myli - ne iki propagandų. Kai myli stengiesi kuo dažniau būti kuo arčiau mylimojo. Suprantu, kad katalikui Dievas yra pirmoje vietoje, ir jei dar reikia propaguoti, tai kažin kaip ten su katalikybe.. O ką daro Ačas? Na, jis pasigiria: "Per didžiąsias šventes (ne vien tik per Velykas ir Kalėdas) einu į bažnyčią". Bažnyčioje šventė yra kiekvienas sekmadienis. Tai Kristaus prisikėlimo diena ir katalikas ją turi švęsti. Ne verčiamas, bet savo katalikiško pašaukimo vedamas. Na, ir "nueiti į bažnyčią" dar nieko nereiškia.
Man toks požiūris tereiškia vieną - paviršutiniško požiūrio buvimą pagrindiniuose gyvenimo klausimuose. Bet "šventa vieta" tuščia nebūna. Ir iš tikrųjų - tą vietą užima "stiprios asmenybės" - Hitleris ir Chruščiovas. Europarlamentaro kėdės trokštantis ponas turi kitus idealus...
Prie viso to "šeimai LIEKA ne tiek laiko, kiek norėtų". Šeima yra pirminis žmogaus pašaukimas, tad laiko jai visada turi būti. Gal tiesiog atsisakyti to sporto klubo, a?
Remigijus Ačas yra išbrauktas iš sąrašo.

Kitas, mažesnis bukletėlis. Viršelyje - tikrai žavinga ir iš pažiūros brandi moteriškė. Ir pavardė žinoma - Rūta Rutkelytė. O partija kuriai ji atstovauja - Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys demokratai. Krikščionys.
Verčiam kitą pusę, o ten - jūs tik pažiūrėkit - devintokės anketa. Bala nematė, tebūnie anketa, svarbu kas ten rašoma. Ieškau krikščioniškų požymių. Ir skiltyje "kaip leidžiu laisvalaikį" skaitau: "Judėjimas gamtoje, jojimas, joga" Gal ir galima laisvalaikiu studijuoti - kas ta per joga? Bet štai Rutkelytė nedviprasmiškai paaiškina skliausteliuose, jog tai yra jos gyvenimo būdas, o hobis. Štai - žinokit esu kriščionė, bet gyvenimo būdą pasirinkusi nekrikščionišką. Was ist das?
O skiltyje "geriausios knygos" yra ir Biblija, o kaipgi... Bet ji eina po Hesės knygų.
Aš tikrai nesuprantu, kaip krikščioniškos partijos sudėtyje esantis žmogus, krikščioniškas vertybes pastato už "gyvenimo būdo ribų".
Deja, teks šią gražią moterį išbraukti iš kandidačių. Visi programiniai dalykai dešinėje yra tik pažadai, bet jie turi būti paremti vertybėmis, o jos čia visiškai supainiotos ir rodo tikrą chaosą.
Anketa tikrai mokinukės lygio ne tik savo struktūra, bet ir turiniu. Kaip svarbu rinkėjams, kokį patiekalą mėgsta Rutkelytė. Neradau mėgstamiausios spalvos ir kino aktoriaus.
Turėtų būti. Jei jau taikote į tą jauną elektoratą, reikėtų drąsiau.

Užbaigti norėčiau "Artumos" redaktoriaus žodžiais: "Žinokit: ta Europa nebus tokia baisi ir bedieviška, jeigu ją valdyti išrinksim kuo daugiau tikrų krikščionių". Nuo savęs pridedu - žinodami tokį poreikį, kai kas tiesiog ima imituoti krikščioniškumą.
Būkit atidesni.

....ir atleisk mums mūsų kaltes...

Kiekvienas tikintysis ne kartą dienoje kalba Viešpaties išmokytą maldą. O ji pilna mįslių. Viena iš jų ir yra "ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Žinoma, galima net nemėginti mąstyti ir lengvai mostelėjus ranka nurašyti viską Dievo valiai.

Bet čia aiškiai esame įpainioti savo valia - "kaip ir mes atleidžiame". Tad ar galime deleguoti savo atleidimo mastą Dievui?
Negana to, pats prašymas yra gana įsakmus - Dievas prašomas (drįsčiau pasakyti,kad iš jo reikalaujama), kad Jis elgtųsi priklausomai no mūsų. Kad Jis būtent atleistų būtent taip, kaip mes tai darome. Beje, tai vienintelis prašymas šioje maldoje, kur žmogus stoja prieš Dievą savo matavimu.
Dievas priklausomas nuo žmogaus?
Bet kiek dažnai imi ir atleidi savo kaltininkui ir kokiu mastu?
Ar gali tavo mastas prilygti Dievo mastui - juk akivaizdu, kad jis gali atleisti neįsivaizduojamas kaltes, o mes dažnai nesugebam atleisti paprasčiausio buitinio barnio.
Prašome Dievą, kad jis nusileistų iki mūsų lygio? Nes juk "kaip ir mes".
Bet juk šią maldą išmokė pats Viešpats.
Ar galima išbūti ramioje maldoje, kai tokios mįslės?
Tariu "galima" tik vienu atveju - kai ji beriama tarsi žirniai į sieną. Kai nekabina jokių dvasios gelmių ir neverčia atsigręžti į Dievo ir Žmogaus santykį. Paprasčiau tariant - kai esi abejingas.
Bet ir čia dar ne viskas - kas šioje frazėje yra pirmasis atleidėjas - Dievas ar Žmogus?
Panašu, kad Dievas stoja po Žmogaus - jis pats pasiūlė Žmogui gauti tokį atleidimą, kokį jis pats sugeba duoti. Ir čia ne mastelyje esmė, o pilnatvėje. Tik tas kas sugeba atleisti pilnatviškai ir besąlygiškai, kas yra be jokių priekaištų pasiruošęs tokiai aukai (tai tikrai auka), tas sugebės bent jau dalinai suvokti Dievo atleidimo mastą. Kitu atveju jis gyvens tik atleidimo iliuzija, nes pats prilaiko savyje atleidimo spyruoklę. Žinoma, Dievas, savo atleidimą apreiškia absoliučiai, bet būtent tas "kaip ir mes atleidžiame", gali sustabdyti ir pristabdo to apreiškimo atėjimą...

Ir paskutinis pastebėjimas - ši frazė yra prašymas, bet ne atleidimas.
Prašymas, kur "yra papildomų sąlygų". Kas neprašo, tam neįmanoma atleisti, kad ir kiek kartų bekartosi "atleidžiu".
Apie atleidimus girdžiu nuolat ir be perstojo, apie prašymus atleisti - beveik niekad.
Tai kaip kitą kartą kalbėsim "Tėve Mūsų"?

Užklupta katė

Katės mėgsta gražiai rengtis, tik vaidina, kad joms tai yra baisu.

Štai Jums netikėtai užklupta katė, kuri pati sau viena matavosi pižamas...

....esu krikščionis

Kai sakau „Esu krikščionis“, nešaukiu, kad „gyvenu švariai“

Tik sušnabždu „Buvau pasiklydęs, o dabar esu atrastas ir man atleista“

Kai sakau „Esu krikščionis“, net nemėginu tuo didžiuotis

Tik prisipažįstu, kad suklupau ir man reikia Kristaus pagalbos.

Kai sakau „Esu krikščionis“, nebandau būti stiprus

Tik pripažįstu, kad esu silpnas ir man reikia Jo jėgos.

Kai sakau „Esu krikščionis“, nesigiriu sėkme,

Tik pripažįstu, kad pralaimėjus man padeda išsikapstyti Dievas.

Kai sakau „Esu krikščionis“, netvirtinu, kad esu tobulas,

Mano darbai vos matomi, bet Dievas tiki jais.

Kai sakau „Esu krikščionis“, vis dar jaučiu skausmo gėlą,

Ir dalinuosi liūdesiu ištardamas Jo vardą.

Kai sakau „Esu krikščionis“, nesu šventesnis už tave.

Esu Jo malonėmis apdovanotas nusidėjėlis.

Kur sėsti?

Parašė man laiškelį viena moteriškė. Susiruošė kažkur skristi lėktuvu, bet... dabar tos katastrofos taip neramina. Klausia, - kuri vieta lėktuve saugiausia? Na, vistik juk yra kuri saugiausia?
Neramu man pasidarė dėl moteriškės. Dėl savo baimės gali juk ir atsisakyti kelionės į kurortą..
Nepailsės... Susinervins... Kitus sunervins...
- Sėskit gale, - sakau. - Ten saugiausia.
Iš tiesų nežinau, kur saugiausia. Bet jei žus katastrofoje, tai manęs jau neapkaltins, kad neteisingai vietą nurodžiau.
Jei išsigelbės - dėkos ir kitiems patvirtins, kad aš iš tiesų žinau, kur saugiausia..
O jei nuskris laimingai ir be jokių ten katastrofų, - tiesiog užmirš mane.. Tas ir yra labiausiai tikėtinas variantas.
Pailsės... Bus gera ir graži... Kitus žavės...
Svarbu, kad skristų.

Darbas ir laikas

Laikas nuo laiko susitinki kokį užsipūškavusį žmogelį, kuris kaip kokį auksą tiesia tau frazę:
- Turiu tiek daug darbo, kad neturiu nei minutės laiko... - ir žvelgia nugalėtojo žvilgsniu.
Negi aiškinsi jam, kad tikras meistras darbą atlieka lengvai ir be vargo, nes jį išmano.
Logikos darbo turėjime ir laiko neturėjime - jokios.

Todėl meistro ženklas - laisvas laikas.

Tobuliausias man žinomas laiko neturintis ir darbo turintis pavyzdys - mechanizmo sraigtelis.
Jis negali sustoti, nes privalo nuolatos suktis.

Tobulybė

Žmona ir dukra per TV žiūri kažkokį užsienio žvaigždučių šėlsmą.

Režisierius laikas nuo laiko akimirkai parodo tūkstantinę žiūrovų minią.
Po to dukra sako mamai:
- Matei kokia graži taškuota suknelė ten buvo?
- Ar ta ant petnešėlių ir lyg maišas? Mačiau.. Man - ne ypatingai...
Supratau, kad Dievas sukūrė jas tobulas.
Aš net nuogos moters ten nebūčiau įžiūrėjęs.
Amen.

Keistas gyvenimas?

Išties, gyvenimas gal nėra labai keistas, o tame gyvenime mes elgiamės keistai. Pats patyriau, kaip būdamas energingas ir kalnus pasiruošęs nuversti nelabai vertinau to kas yra čia pat - šalia. Reaguodavau, kaip į užkariautas žemes - viskas, tėvai, seserys, giminės, artimieji - visi atrodė toks jau "įveiktas" ir nieko nebegalintis suteikti etapas. Vis veržiausi į naujus užkariavimus, pažintis, net romanus. Viskas vilioja, masina ir traukia savo paslaptingumu, taip norėjosi viską įveikti... Juk nežinojau paprasto dalyko - nejaugi į pasaulio karalius susiruošiau, na mažų mažiausiai - į tokias vietas, kurios man suteiktų NEPRIKLAUSOMYBĘ. Koks keistas mano mąstymas buvo tada - tarsi yra koks tai būdas tapti visiškai autonomišku pasaulyje ir viską reguliuoti pagal savo norą. O kai prisimeni kokiais būdais maniausi realizuoti tą nepriklausomybę, tai net linksmą darosi. Verslas, stabili ekonomika, geros atsargos ir pažintys.. Juk visa tai yra patys nestabiliausi dalykai pasaulyje. Jie dega, skęsta, griūna, trūksta, pranyksta, palikdami po savęs dar vieną neviltį.

O kad protu tai būtų galima suvokti - būčiau suvokęs...
Deja, protas čia bejėgis. Jis ir toliau įkyriai kiša "saugius" receptus, bet iš vidaus jau atliepia kitas balsas - "esi jau viską gavęs ir pats nieko nepridėsi. Tik apsižvalgyk". O į ką žvalgytis - maniau - į bankrotą? Į prarastą darbą? Į tuščias kišenes? Na gerai, nebūsiu merkantilinis - tai gal žvelgti į išdavusius ir išduotus draugus? Gal žvelgti į susvetimėjusius praeivius gatvėje? Kur žvelgti, dar nežinojau, į ką kreipiuosi, bet jau klausiau greičiau netikėdamas tuo "viską esi gavęs", o labiau - "pats viską susikursiu".
Ir vis dėlto akis nuo žemės pakėliau.. Dar nežinojau, kad į Dangų, bet pakėliau.
Po dvidešimties metų radau pusbrolius ir pasenusius tėvus. O Viešpatie, kur aš tiek ilgai buvau? Kokiose katorgose ir tremtyse? Aš jų beveik nepažįstu... Jie tarsi svetimi... Pamenu vaikus, o čia - suaugę dėdės ir tetos, o tie kas mane atvedė į šį pasaulį - senukai.
Pagalvojau, - kur didesnis praradimas? Suspaudė širdį... Po galais, ko aš čia vaikausi, kokiais dar svaiguliais save maitinsiu? Kelionėmis? Aistromis ir hobiais? Pseudorūpesčiu?
JUK VISKĄ DAR TURIU.
Tai ko noriu?
O ar galiu norėti, kai tiek daug, tiek kiek niekada nebūčiau paprašęs gaunu.
bet taip noriu garantijų... Noriu būti patikintas, kad bus visada gerai. Kokiu būdu tą patikinimą turėčiau gauti? Juk niekas nepatikins. Nes nėra ko patikinti - iš tiesų nei naujas televizorius, nei tobulai gerai apmokamas darbas, nei pripažinimas, nei "gyvenimas sau" manęs netenkina - kai tik priartėji prie jų, taip supranti, kad tai ne tai ko troškai... Net jei visą pasaulį paklotų po kojomis, geriau netaptų. Net jei viską nuveikčiau, kažin ar jausčiausi geriau negu dabar.
NES VISKĄ JAU TURIU.
Ir vis pamirštu padėkoti... Keista, bet mažiausiai dėkojama už tai, kas brangiausia gyvenime. Ir supratau kodėl. Nes už žemiškas gėrybes gali padėkoti tam, kas jas suteikė - darbui, šaliai, profesijai. Tai - regima. O kam dėkoti už Meilę, Viltį ir Tikėjimą? Kur jis? Todėl ir nedėkojama, nors kaip tik šių dalykų turime apsčiausiai, jie yra brangiausi ir branginam juos mažiausiai.
Aš galvoju, kad taip elgtis tiesiog nesąžininga.
Todėl dėkoju Viešpačiui ir meldžiuosi, kad jis apdovanotų malonėmis visus žmones, kurie mane lydi ir supa..
Ir daugiau nebežadu laikyti jų "užkariautomis žemėmis", kurios visada išliks tokios, kokias regėjau užkariavimo dieną.
Turiu jas puoselėti ir branginti. Deja, jos irgi laikinos - dienos suskaičiuotos, tad neverta jų iškeisti į miražus, kurie dar laikinesni.

Mirti ar gyventi?

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje išsaugos ją amžinajam gyvenimui. (Jn 12, 24-25).

Tai gera žinia mums, liudijanti, kad Kristus nemirė. Gyvenantis amžinajame gyvenime, apipintas legendomis ir mistifikacijomis, apspjaudytas ir sentimentaliai saldus Dievo žodis vis dar tebekalba mums per gyvąjį Kristų.

Šita ištrauka kalba apie kančią, kaip gyvybės sąlygą. Kas iš mūsų labai trokšta atsisveikinti su savuoju “aš”, be kurio ir pati gyvybė nieko verta – beliekantis biologinis procesas? Tas nenutrūkstantis “čia ir dabar” iki tos akimirkos, kai kūnas pradeda irti ir belieka tik dulkės. Ar mums iš tiesų jau nereikalinga amžinybė, kuriai pats Dievas yra pašaukęs, ir kurios įrodymą tokiu nepakeliamai skausmingu būdu yra mums palikęs. Paaukoti savo vienatinį sūnų, parodydamas, kad žmogaus kaltės atpirktos. O juk jis siūlė tai dar Abraomui ir šis jau buvo bepaklūstąs… Žiaurusis Dievas? Na, taip – sustabdęs to paties Abraomo ranką pačią paskutinę akimirką. Mylintis Dievas....
“Kas iš jūsų be nuodėmės – meskite akmenį į mane” sakė Kristus. Akmenų nebuvo. Dievas dar švietė tų žmonių sielose iki tol, kol jie buvo visi po vieną. Mesti akmenį į nuodėmės neturintį Kristų nekilo ranka… Bet nerimo protas – mat Kristus nuolat, būdamas “čia ir dabar” ne tik atverdavo akis neregiams, kas yra taip miela (na kas nemėgsta rūpesčio sau?), bet ir kviesdavo tomis akimis žvelgti į savo vidų ir daryti apyskaitas. Na jau ne… Bet kas bus pirmasis? Kas išdrįs pradėti atsikratymą šiuo jau ribas peržengusiu pranašu?
Mums gal iš tiesų nepavyks rasti ir jau niekad neregėsim Kajafo vedamo posėdžio stenogramos. Daug dalykų nežinosim. Bet Dievas iki mūsų atneša esmę. Ne detales, kurios taip norėtųsi, kad būtų svarbios ir suteiktų pretekstą pasukti visą reikalą mums palankia “paties savęs sutvarkymo” kryptimi. Ką mes taip įnirtingai stengiamės priešpastatyti Dievo valiai – savasis “aš” dabar yra galingas, dabar mes taip įnirtingai save formuojam, gerdami antidepresantus, vyniodami į vatą ir slėpdami kuo giliau nuo savęs – man pavyks, aš suvoksiu, aš iškęsiu, aš nusiteiksiu pozityviai ir tapsiu laimingas. Ir taip ilgus metus. O jau tada kai būsiu švarus – tada šalia Dievo. Būtinai šalia. Kolega.
Kristus yra Dievo sūnus ir kas galėjo būti lengviau jo Tėvui ir jam, kaip išvengti to gėdingo nukryžiavimo – juk stebuklus darė, dviem kepaliukais duonos minias maitino… O čia tave plaka rykštėmis sužvėrėję kareiviai, minia rėkia – “ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“ gana su vidinėmis apyskaitomis, mes patys sau Dievai. Kas verčia lipti ant kryžiaus tokiomis aplinkybėmis? Juk nepasakysi, kad tai – laimė, kad tai saldus keršto troškimas. O net jeigu ir tai – argi ne kančia kyboti kepinančioje Jeruzalės saulėje su pervertu šonu? Kam ta kančia?
„Atleisk, jiems Viešpatie, jie nežino ką daro“, - ištaria jis. Kodėl reikia prašyti atleidimo tiems, kurie tave taip žiauriai kankina? Koki įstatymu vadovaujasi Kristus? Matyt ir tas įstatymas raštiškam pavidale mums nesukliudytų. Na nerašė jis jo. Ir neturėsim to rašto ant stalo. Nes turim jau jį širdyje. Gavom labai drąstiškai – nukryžiuodami, paleisdami kraują ir paaukoję. Net nežinodami, kad tiesiam kelią amžinajam gyvenimui.
Tik per jo kančią galėjom suvokti tikrąją Dievo meilę mums. Ir neužmirštamą pamokymą apie tai, kad kas myli savo gyvybę – ją pražudys. Atsisakydami savo senosios asmenybės dalių, kurios kelia vidinius skausmus, ydas ir nuodėmes, pripažindami jas tokiomis esančias, keliam sau nemažus skausmus ir kančias. Dievas drąsina iškęsti jas ir atgimti iš naujo. Nukryžiuoti ir atgimti baltais švytinčiais rūbais. Mirti ir prisikelti gyvenimui. Tai ir yra tas įstatymas širdyje, kuris turi ir pavadinimą – Meilės įstatymas.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Skaitydamas nukryžiavimo sceną Evangelijoje negaliu nepergyventi baimės ir gėdos. Tai jautė Petras. Bet jis buvo tūkstančius kartų už mane stipresnis.