Būdami Dievo kūriniais (o tai pirminė, mūsų santykius su Juo apibrėžianti sąlyga) visada neabejodami sakome, kad Dievas yra mus mylintis ir geras. Bet tas gerumas mūsų sąmonėje turi keistą turinį, todėl dažnai Dievą Tėvą nevalingai imam ir pakeičiam Dievu Seneliu, kuris mūsų galva mąsto taip: "Koks skirtumas kaip, svarbu, kad jiems gerai". Tokia Jam "pripiršta meilė" tarsi kalba apie Dievo planą, kuris kiekvienos mūsų dienos vakare gali būti reziumuojamas žodžiais: "Visiems buvo labai smagu".
Jei taip neįvyksta, tai jau nėra gerai, nes Dievas nori, kad kiekviena dieną baigtųsi būten taip... Jis tarsi turi planą ir laukia ( o dar geriau - ŽINO), kad jis įvyks. Na, Jis taip tiesiog viską numatė ir su menkesniais ar didesniais nukrypimais užtikrino plano vykdymą. Todėl gyvendami sąlyginoje ramybėje lyg ir vykdom tą planą. Gyvenam "kaip Dievo užantyje".
Nesu tikras, kad Dievas taip ramiai priima mūsų egzistenciją. Lyg kokios padermės, kurios kelias aiškus ir be jokių nukrypimų. Tad paaiškinimas "Tokia Dievo valia" kur kas dažniaus sietinas su fatališkumu, nei su tikruoju Dievo planu.
Esam jo kūriniai, vadinasi esam nuo jo priklausomi ir ne bet kaip o deginančios meilės liepsnoje. Jis mus myli ne bet kokius, o tokius, kokie esam. Meilės liepsnai pakanka ir paprasčiausio buvimo, bet jos nepasotina bet koks buvimas. Dievas myli mus netobulus, bet didžiausias Jo troškimas - padaryti mus tobulais.
Atrodo,kad savęs ištobulinimą jis gali pavesti mums patiems, bet kas gali atsakyti, kaip kūrėjas gali pavesti kūriniui save tobulinti? Tas tiesiog nėra įmanoma. Jis tobulina jį PATS.
Dievo Meilė negali būti pasotinta vien tuo, kad kūrinys YRA, ji yra sotinama to kūrinio tobulinimu. Įsivaizduoite dailininką, kuris taip pamilo savo paveikslą, kad negali jo niekaip užbaigti - vis randa kur padėti dar vieną tobulinantį potepį. Toks Didysis Mikelandželas ilgai atsisakinėjo tapyti Siksto koplyčios lubas, bet kai pradėjo, tai išvedė iš kantrybės visus - daugeliui jau pakako ir to, kas jau yra, tik ne Mikelandželui. Aš įsivaizduoju, kad labiausiai jis kankino.... patį savo kūrinį. Jei lubos būtų galejusios prakalbėti, jos būtų dejavusios. Ir ačiū Dievui, kad jos tylėjo. Turim šedevrą.
Taip ir Dievas su savo kūriniu - žmogumi. Iš didelės Meilės jis kantriai perkeitinėja kiekvieną iš mūsų. Mes jau dejuojam iš skausmo ir nuovargio, o Jis skelia savo kaltu dar kartą. Žiūrėk ir nušvito viena ar kita tavo plokštuma, sužibo taip akinančiai,kad net didžiausias skeptikas pamato - tai Dievo darbas.
Bet Dievas neturi poreikių nes jis yra absoliutus, jis yra kupinas visa ko. Todėl mes negalime suprasti jo Meilės mums ištakų. Yra tik vienas paaiškinimas - Dievo Meilė nėra jo stokojimas, tai yra mūsų papildymas Juo Pačiu.
Mums atrodo - gana jau. Nekankink, juk esam skirti amžinam džiaugsmui, tai pradėkim jau dabar... Juk jau šen bei ten švyti ir kam tos kančios? Tiesiog nežiūrėkim į tas vietas, kur dar nešvyti ir kur išvis apdulkėję - "Dieve, nereikia tan kaltu, nereikia. Skauda labai ir juk vistiek tobulumo nepasieksim". Iš tikro tai tereiškia viena - "Dieve, nemylėk manęs, man jau gana". Tai reiškia, kad kančios atstūmimas yra ne kas kita, kaip Dievo Meilės atstūmimas.
... paradoksalu, bet ko gero kančią patiriantis žmogus yra didžiulėje Jo Meilėje.
Keisti mums Tavo veikimai, Viešpatie.
Pranešimai
