Rėjus Bredberis yra parašęs apsakymą " Devintųjų Metų pabaiga".
Esmė tokia: Per devynis metus žmogaus organizmas visiškai pasikeičia -visos ląstelės būna pakeistos kitomis. Tarsi tai kitas žmogus. Tai štai žmona vieną rytą vyrui pareiškia, kad atėjo tą paskutinė devintųjų metų diena. Žodis po žodžio ji išaiškina jam, kad anos Šeilos jau nebėra. dabartinė Šeila laisva nuo Tomo. Lyg ir viskas aišku.
Į skirtingas puses.
Per paprasta Bredberiui ir tuo labiau - gyvenimui.
Vyras netrukus suvokia, kad ir jis nebe tas. Kuom jo organizmas skirtingas nuo Šeilos? Ne jai vienai juk taip...
Rodos - dar paprasčiau.
Tuo labiau, kad tiek vienas tiek kitas paskutiniu metu ketino leistis į naujo gražaus vyro ir naujos gražios moters paieškas. Bet dabar tas naujas nepažįstamas vyras ir ta nepažįstama nauja moteris - vienas kitam prieš akis.
Ar vilioja tokia mintis?
Ir realybė, be abejo.
Juk iš tiesų abu nauji ir visiškai nepažįstami...
Jie duoda vienas kitam naujus vardus ir Frenkas pasiūlo Merei tuoktis.
Ji sutinka.
------------
Iš pirmo žvilgsnio tai fizika ir chemija. Bet iš antro yra tokia būties metafizika, kuomet tarpusavyje jungiasi dvi lytys - vyras ir moteris. Turėdami anąjį pavidalą jie neišlieka tokie patys visą gyvenimą. Jie kinta nuo pat jungties akimirkos.
Bet mes juk žinome, kad yra tokia difuzija - kai vieno kūno elementai prasiskverbia į kito kūną ir atvirkščiai. Dalis manęs pereina į Tave, o dalis Tavęs - į mane. Netrukus imame matyti save kitame ir... nusprendžiame skirtis.
Su kuo?
Ir ką pasiūlysiu kitam su manimi „susijungiančiu“ dar vienu kūnu - dalį to, kas į mane prasiskverbė iš ano?
Juk mano dalis taip ir liko aname...
Niekas neatidavė.
Nenorėčiau lesti svetimų trupinių...
Pranešimai
