Kiekvienas tikintysis ne kartą dienoje kalba Viešpaties išmokytą maldą. O ji pilna mįslių. Viena iš jų ir yra "ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Žinoma, galima net nemėginti mąstyti ir lengvai mostelėjus ranka nurašyti viską Dievo valiai.Bet čia aiškiai esame įpainioti savo valia - "kaip ir mes atleidžiame". Tad ar galime deleguoti savo atleidimo mastą Dievui?
Negana to, pats prašymas yra gana įsakmus - Dievas prašomas (drįsčiau pasakyti,kad iš jo reikalaujama), kad Jis elgtųsi priklausomai no mūsų. Kad Jis būtent atleistų būtent taip, kaip mes tai darome. Beje, tai vienintelis prašymas šioje maldoje, kur žmogus stoja prieš Dievą savo matavimu.
Dievas priklausomas nuo žmogaus?
Bet kiek dažnai imi ir atleidi savo kaltininkui ir kokiu mastu?
Ar gali tavo mastas prilygti Dievo mastui - juk akivaizdu, kad jis gali atleisti neįsivaizduojamas kaltes, o mes dažnai nesugebam atleisti paprasčiausio buitinio barnio.
Prašome Dievą, kad jis nusileistų iki mūsų lygio? Nes juk "kaip ir mes".
Bet juk šią maldą išmokė pats Viešpats.
Ar galima išbūti ramioje maldoje, kai tokios mįslės?
Tariu "galima" tik vienu atveju - kai ji beriama tarsi žirniai į sieną. Kai nekabina jokių dvasios gelmių ir neverčia atsigręžti į Dievo ir Žmogaus santykį. Paprasčiau tariant - kai esi abejingas.
Bet ir čia dar ne viskas - kas šioje frazėje yra pirmasis atleidėjas - Dievas ar Žmogus?
Panašu, kad Dievas stoja po Žmogaus - jis pats pasiūlė Žmogui gauti tokį atleidimą, kokį jis pats sugeba duoti. Ir čia ne mastelyje esmė, o pilnatvėje. Tik tas kas sugeba atleisti pilnatviškai ir besąlygiškai, kas yra be jokių priekaištų pasiruošęs tokiai aukai (tai tikrai auka), tas sugebės bent jau dalinai suvokti Dievo atleidimo mastą. Kitu atveju jis gyvens tik atleidimo iliuzija, nes pats prilaiko savyje atleidimo spyruoklę. Žinoma, Dievas, savo atleidimą apreiškia absoliučiai, bet būtent tas "kaip ir mes atleidžiame", gali sustabdyti ir pristabdo to apreiškimo atėjimą...
Ir paskutinis pastebėjimas - ši frazė yra prašymas, bet ne atleidimas.
Prašymas, kur "yra papildomų sąlygų". Kas neprašo, tam neįmanoma atleisti, kad ir kiek kartų bekartosi "atleidžiu".
Apie atleidimus girdžiu nuolat ir be perstojo, apie prašymus atleisti - beveik niekad.
Tai kaip kitą kartą kalbėsim "Tėve Mūsų"?
Negana to, pats prašymas yra gana įsakmus - Dievas prašomas (drįsčiau pasakyti,kad iš jo reikalaujama), kad Jis elgtųsi priklausomai no mūsų. Kad Jis būtent atleistų būtent taip, kaip mes tai darome. Beje, tai vienintelis prašymas šioje maldoje, kur žmogus stoja prieš Dievą savo matavimu.
Dievas priklausomas nuo žmogaus?
Bet kiek dažnai imi ir atleidi savo kaltininkui ir kokiu mastu?
Ar gali tavo mastas prilygti Dievo mastui - juk akivaizdu, kad jis gali atleisti neįsivaizduojamas kaltes, o mes dažnai nesugebam atleisti paprasčiausio buitinio barnio.
Prašome Dievą, kad jis nusileistų iki mūsų lygio? Nes juk "kaip ir mes".
Bet juk šią maldą išmokė pats Viešpats.
Ar galima išbūti ramioje maldoje, kai tokios mįslės?
Tariu "galima" tik vienu atveju - kai ji beriama tarsi žirniai į sieną. Kai nekabina jokių dvasios gelmių ir neverčia atsigręžti į Dievo ir Žmogaus santykį. Paprasčiau tariant - kai esi abejingas.
Bet ir čia dar ne viskas - kas šioje frazėje yra pirmasis atleidėjas - Dievas ar Žmogus?
Panašu, kad Dievas stoja po Žmogaus - jis pats pasiūlė Žmogui gauti tokį atleidimą, kokį jis pats sugeba duoti. Ir čia ne mastelyje esmė, o pilnatvėje. Tik tas kas sugeba atleisti pilnatviškai ir besąlygiškai, kas yra be jokių priekaištų pasiruošęs tokiai aukai (tai tikrai auka), tas sugebės bent jau dalinai suvokti Dievo atleidimo mastą. Kitu atveju jis gyvens tik atleidimo iliuzija, nes pats prilaiko savyje atleidimo spyruoklę. Žinoma, Dievas, savo atleidimą apreiškia absoliučiai, bet būtent tas "kaip ir mes atleidžiame", gali sustabdyti ir pristabdo to apreiškimo atėjimą...
Ir paskutinis pastebėjimas - ši frazė yra prašymas, bet ne atleidimas.
Prašymas, kur "yra papildomų sąlygų". Kas neprašo, tam neįmanoma atleisti, kad ir kiek kartų bekartosi "atleidžiu".
Apie atleidimus girdžiu nuolat ir be perstojo, apie prašymus atleisti - beveik niekad.
Tai kaip kitą kartą kalbėsim "Tėve Mūsų"?
Pranešimai
