Kai jis kalba, ji jaučiasi nejaukiai – dieve mano, kokius niekus jis tauzyja! Kažkas pažvelgė, kažkas nusijuokė – ne, jis juokauja kažkaip nejuokingai, jie gi juokiasi iš jo. Ji pertraukia jo kalbą, skuba paaiškinti ir papildyti jo pasakojimą, galop nukreipia pokalbį kita linkme. Jis užtyla, įsižeidžia, bet to niekas nepastebi – tik jie abu.
Ji prigalvoja istorijų, ne, ji jau turi savo mėgstamus kažkada jai atsitikusius įvykius. Ji dažnai jas pasakoja, jai tas pavyksta, ji iškalbinga o ilgus metus pasakotos istorijos jau yra tapusios estradiniais numeriais – frazė, juokas, frazė. Iki smulkmenų ištobulintos detalės, kažkas sugalvota – juk ne viskas buvo iš tikrųjų. Ji jau pati nemato skirtumo ir tiki tuo, ką pasakoja. Ji prikausto dėmesį. Staiga jis sako – kokius niekus čia kalbi, buvo juk ne taip, jis patikslina detales. Daro tai nuobodžiai metodiškai. Ji gęsta, eina į balkoną parūkyti, jis lieka.
Gulėdami savo lovoje tamsoje jie ginčijasi prieš miegą. Jie neliečia vienas kito, jie kalba pusbalsiu, ištaria piktus ir pagiežingus žodžius. Ji sako – „man atrodo, kad visiškai nemyliu tavęs“ ir apmiršta laukdama atsakymo – galbūti jis palies ją. Ji laukia minutę, dvi, tris. Tyla. Jis miega, jis net negirdėjo...
Ji nemėgsta jo tėvų, nepakenčia lankytis pas juos svečiuose. Jo motina nepakenčiama, plepi, kvaila višta. „Ji šiandien vėl skambino, ta tavo mama, teko visą pusvalandį klausytis tų nesąmonių. Kodėl ji skambina man? Juk tu jos sūnus“. Jis tyli, sukanda dantis, nesiginčija su ja ir po darbo važiuoja pas tėvus vienas. Valgo paskubomis, atsakinėja šykščiai, nežiūri į akis. „Man laikas“. Namie vakarieniauja dar kartą.
Vakare ji užtrunka vonioje – prausiasi duše, ilgai stovi prieš veidrodį arba guli vonioje ir skaito knygą. Ji neskuba – gali būti kad jis miegos, kai ji pareis į miegamąjį. Anksčiau ji miegodavo nuoga – dabar apsivelka marškinėlius. Tai tarsi skydas – aš nepasiruošusi, nenoriu tavęs. Jie guli tamsoje, jis deda ranką jai ant klubo – anksčiau tai buvo taip paprasta. O dabar? Kokių galų – aš dar turiu suvilioti savo žmoną? Ji pasislenka. Nebereikia žodžių – jis patraukia ranką. Jie abu užmiega.
Jis važiuoja namo – kalbėjo telefonu, jos balsas buvo šiltas. Jis perka vyną ir galvoja – pagaliau mes praleisim vakarą dviese, kaip ir anksčiau. Išgersim vyno, vakarieniausim, paplepėsim. Jis atidaro duris ir niekas nepasitinka. Tik šuo. Ji žiūri kažkokį kvailą filmą. „Pasiimk pavalgyti iš šaldytuvo“. Jis kiša butelį į spintą ir ima knygą. Filmas baigėsi, ji gula ir užmiega, jis iki vėlumos skaito knygą.
Jam atrodo, kad jis lengvai įsimylėjo, Jie dirba kartu, kelis kartus užkandžiavo, dovanojo jai gėlių, atsitiktinai pateko į tą pačią komandiruotę. Nieko rimto, tiesiog norisi pasijusti gyvam – per išeigines važiuoja prie jūros. Ten pusvalandį ieško, kur pastatyti automobilį. Grįžęs namo vakare, prieš miegą pusvalandį kalbasi apie vaikus, apie tai, kad reikia daryti remontą vonioje. Vasarą važiuosim į Egiptą, nes ten pigiau.
Ji važiuoja į klasiokų susitikimą, apsivelka gražią suknelę, pasidaro šukuoseną. „Pas mane viskas gerai. Taip, jau dešimt metų, auginame du berniukus, kol kas nedirbu, jaunesnysis dar neina į mokyklą“. Ji išgeria keturis kokteilius, apsiverkia: „Dieve, kaip viskas nusibodo“. Keli šokiai, „ką veiki ketvirtadienį? Pavakarieniaukim kur nors“. Kelis mėnesius iš eilės ji užtrunka „pas draugę“, slepia telefoną rankinėje ir gražėja. Jis vedęs, pas ją – du vaikai, bet neaišku, kaip ten su butu. Neverta nieko keisti, kokia prasmė? Visą vasarą ji praleidžia su vaikais užmiestyje, rudenį grįžta, telefonas nebeskamba, viskas grįžta į senas vėžes.
Viskas gerai.
Juos sutinkame kiekviename žingsnyje – iš tikro tai jų dauguma. Keista, juk turėtų būti atvirkščiai. Kartais jie ilgai to nesuvokia, jie nesupranta, kad yra nelaimingi, dažnai tai net ne akivaizdu net žiūrint iš šono. Bet vis dėlto – kiek jų daug.
Ar esi iš jų?
Pranešimai
