Po daugelio gyvenimo metų kiekviena pora atsiduria tokiame nugyventame miestelyje – viskas, ką jie turėjo palaipsniui sensta ir susidėvi. Tada sėda į aptriušusį funikulierių ir su tuo kas negenda per amžius kyla virš to viso nugyvento bet labai mielo miestelio – “visa tai mūsų abiejų gyvenimas – ir tas išdaužtas langas ir ta duobėta gatvė ir tie nudžiūvę medžiai ir tie parūdiję ir nuvažiavę stogai – Зима всё таки“. Palikę tai istorijai mes abu kylame į dangų. Toks dėmesingas žvilgsnis išlieka su neperskiriamu abiejų buvimu vienas kito akivaizdoje ir tai yra didžiausia Dievo dovana. Aš tai vadinu Meile.
O dainos tekstas – biblinis. Pastebėjote?
Ir keturi bibliniai personažai sode – angelas, jautis, erelis ir liūtas. Ir miestas su permatomais vartais ir sodu (Rojaus). Danguje – Beatliejaus žvaigždė… kuri veda į tą sodą (Rojų)
Buvau girdėjęs tai dainą, bet dabar ji pribloškė. Vadinasi, kai kam reikia subręsti… ir tik tada supranti visą gelmę.
Pranešimai
