Noriu skirtis...

Rėjus Bredberis yra parašęs apsakymą " Devintųjų Metų pabaiga".
Esmė tokia: Per devynis metus žmogaus organizmas visiškai pasikeičia -visos ląstelės būna pakeistos kitomis. Tarsi tai kitas žmogus. Tai štai žmona vieną rytą vyrui pareiškia, kad atėjo tą paskutinė devintųjų metų diena. Žodis po žodžio ji išaiškina jam, kad anos Šeilos jau nebėra. dabartinė Šeila laisva nuo Tomo. Lyg ir viskas aišku.
Į skirtingas puses.
Per paprasta Bredberiui ir tuo labiau - gyvenimui.
Vyras netrukus suvokia, kad ir jis nebe tas. Kuom jo organizmas skirtingas nuo Šeilos? Ne jai vienai juk taip...
Rodos - dar paprasčiau.
Tuo labiau, kad tiek vienas tiek kitas paskutiniu metu ketino leistis į naujo gražaus vyro ir naujos gražios moters paieškas. Bet dabar tas naujas nepažįstamas vyras ir ta nepažįstama nauja moteris - vienas kitam prieš akis.
Ar vilioja tokia mintis?
Ir realybė, be abejo.
Juk iš tiesų abu nauji ir visiškai nepažįstami...
Jie duoda vienas kitam naujus vardus ir Frenkas pasiūlo Merei tuoktis.
Ji sutinka.
------------
Iš pirmo žvilgsnio tai fizika ir chemija. Bet iš antro yra tokia būties metafizika, kuomet tarpusavyje jungiasi dvi lytys - vyras ir moteris. Turėdami anąjį pavidalą jie neišlieka tokie patys visą gyvenimą. Jie kinta nuo pat jungties akimirkos.
Bet mes juk žinome, kad yra tokia difuzija - kai vieno kūno elementai prasiskverbia į kito kūną ir atvirkščiai. Dalis manęs pereina į Tave, o dalis Tavęs - į mane. Netrukus imame matyti save kitame ir... nusprendžiame skirtis.
Su kuo?
Ir ką pasiūlysiu kitam su manimi „susijungiančiu“ dar vienu kūnu - dalį to, kas į mane prasiskverbė iš ano?
Juk mano dalis taip ir liko aname...
Niekas neatidavė.
Nenorėčiau lesti svetimų trupinių...

Pažiūrim kiną?

Kas pasakys, kad kino žiūrėjimas - lengvas darbas? Netgi ne darbas tai, o poilsis. Relaksacija. Na, šiek tiek padirgina nervų galūnes, kartais kokią ašarą o gal pyktį iššaukia. Bet trumpam - nes kine matom ne savo gyvenimą. Kažkieno kito ir svarbiausia - tas gyvenimas rodomas ten, už ekrano, ten kur ne tik mes negalim patekti, bet ir anie negali ateiti pas mus.
Ir gerai - dar betrūksta, kad jie atbogintų mums savo problemas, įtrauktų į nesibaigiantį verpetą to, kas mums ir nepriklauso. Kaip pasakė viena moteriškė - kine nerodo mano problemų, tai aš jų ir nežiūriu. Išmintinga. Žiūrės tada, kai parodys jos gyvenimą. Labai abejoju, ar ji ten susigaudys, ir antra - ar tikrai jai patiks tokia išklotinė.
Bet sėdėdami čia, šiapus ekrano mes galim žarstytis išmintimi - tas ten be reikalo taip padarė, o ta jau visada taip reaguoja, tie nuolatos lieka durniaus vietoje dėl to to ir ano... Anava, žiūrėk nuolatos gyvena sąmokslo laukime ir nuolatos jo sulaukia, o anas yra toks pavydus, nu jau toks pavydus. Ir tikrai - jo pati ima ir suteikia tam nemažai pagrindo. Mes čia viską matom, viskas mums yra suprantama ir aišku. Jei paklausytų mūsų - būtų rojus žemėje. Nes juk matom visą siužetą nuo pradžios iki galo. Kaip Dievas...
Žiūrėti yra labai svarbu! "Triumfo arka" - o tai ilgai lauktas projektas! Dainuoja arijas, ne kokias nors častuškas. Bet ten yra trys etatiniai ir autoritetingi "žiūrėtojai", kurie kaip kokia Stalino laikų "Troika" rašo nuosprendžius. Tiesa, jie nėra tokie niūrūs, kaip anais laikais. Dabartiniai nuosprendžiai yra su tokia nemaža ironijos doze, su tokiu paplekšnojimu per petį - "Kitą kartą gausi daugiau...". Bet tai yra žiūrėjimas. Įdomiausia, kad žiūri ir tie, nuo scenos. Jie žiūri į "troiką" ir... atspėjote - rengia sąmokslą! Nes žiūrėti teisingai - tai žiūrėti iš viršaus. Nu, kaip Dievas. Žiūrėti iš apačios - bėdžių lemtis. Reikia imti valdžią ir tada galėsi žiūrėti veiksmingai.
Mes visi nuolatos žiūrime kas kur ką padarė, daro ar ruošiasi daryti. Nes juk akivaizdu - viskas turi būti daroma teisingai, o ar bus daroma teisingai jei neprižiūrėsi? Priežiūra reikalinga, kaip oras. Reikia žiūrėti, ar vaikas su nusiplovė kojas, reikia žiūrėti ar vyras parnešė visus pinigus, riekia žiūrėti, kad žmona pernelyg nesišvaistytų. Tik spėk žvalgytis. Bet nespėji, nes ten ar ten jau prakiuro, ten ar ten nukniso, tas ar ta pavėlavo, tie šiukšles išvertė ne vietoje ir nelaiku, o tos vėl apipliotkino.
Reikėjo geriau žiūrėti.
Ir staiga pamatai, kad stovi ant kalniuko, rankos kišenėse ir dairaisi. Ir ką matai? Ogi daug kalniukų, ant kurių stovi po statulą su rankomis kišenėse. Visi žiūri. Ir aišku - mato. Mato, kad nieko nevyksta. Tas nėra blogai, nes blogai yra tada, kai vyksta neteisingai, o čia - nieko nevyksta. Bent jau neteisingo nieko nėra ir tas gerai. Belaukdamas šūkteli nuo vieno kalniuko ant kito stovinčiam - "kitą kartą tau bus geriau", "linkiu tau, kad būtų gerai", "geros tau dienos", "turėk vilties" ir t.t ir pan.
Kai Saulė užeina už vienos ar kitos statulos nugaros, pradedu regėti startui paruoštas raketas. Joms negera būti Žemėje, jos trokšta kuo greičiau startuoti į dangų. Daugybė raketų ant kalniukų... Jos laukia, kad kas paspaustų starto mygtukus...
Bet ryte vėl tas pats... - statulos. Žiūriu - kažkokia jau nusikabarojo nuo postamento ir taip varganai slenka į kitą kalniuką, - ten pamatė užžėlusį taką, reikia apravėti. Tas pamatęs kad ravi jo taką, nusiropštė ir nušliaužė link kito kalniuko - ten griūna šlaitas. Tenykštis pastebėjo du tuščius postamentus ir nušlavė juos nuo paviršiaus - padarė Disneilendą. Staiga visi susirūpino vieni kitais. Čia tai bent - sukruto sujudo visi tvarkytis! Bet esmė išliko - jie vis dar tebežiūri į kitus, nors ir stengiasi jiems padėti taip, kaip mano esant reikalinga.
Rūpinasi.
O kiekvieno širdyje - dvejonė. "Man ne tako reikia, man reikia pasikalbėti". "Nu, kam jis tą Disneilendą pastatė - geriau būtų Bendruomenių rūmai" ir t.t. ir pan.
Geriau niekam nepasidarė.
Tada ateina išvada - koks skirtumas ar rūpinies, ar tiesiog stebi - ant širdies nėra geriau...."Man buvo negera ant postamento, bet nėra ir geriau, kai dėl kitų nuo jo nulipau".
Bet juk dėl savęs nulipai. Nes ant postamentų visi lygūs ir vienodi - nei aukščiau nei žemiau. Kiekvienas ant kalniuko. Tai buvo prasmė nulipti ir tapti PIRMUOJU. Ir tada pirmas ėmėi veikti, o tada jau ir kiti pradėjo veikti, - kiekvienas savaip. Ir pasidarė taip, kad veiksmo daug, o prasmė prapuola - vėl esi vienas iš daugelio, o dėl veiklų skirtumo - dar ir rizikuoji būti nepopuliarus.
Bet juk negali būti, kad prasmės niekur nebėra.
Tai kur ji?
Atsakymas gali būti kokia nors apibendrinta frazė ar teiginys. Na, "Dievas yra prasmė", arba "Reikia turėti vilties ir tikėjimo". Neabejoju, kad statulos tai žinojo ir žino, jos nežino, kaip tą prasmę įkūnyti.
Ką reikia daryti, kad gyvenimas taptų prasmingas? Kokios savybės reikalingos ugdyti ir ko dar stokoji?
Ar nori išeiti iš tos tamsios kino salės, kur nesustodamas kramsnoji popkornus ir krūpčioji nuo adrenalino pertekliaus?

PADĖKOS MALDA SU PRIEKAIŠTU

Nesutvėrei manęs akluoju
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs kuprotu
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs alkoholiko vaiku
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs skustagalviu
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Nesutvėrei manęs kokiu šlubiu
Neūžauga epileptiku
Hermafroditu arkliu samana anei niekuo iš
Faunos ar floros
Ačiū Tau už tai Viešpatie

Bet kodėl mane lenku sutvėrei?


Andžejus Bursa

Apie kančią

Būdami Dievo kūriniais (o tai pirminė, mūsų santykius su Juo apibrėžianti sąlyga) visada neabejodami sakome, kad Dievas yra mus mylintis ir geras. Bet tas gerumas mūsų sąmonėje turi keistą turinį, todėl dažnai Dievą Tėvą nevalingai imam ir pakeičiam Dievu Seneliu, kuris mūsų galva mąsto taip: "Koks skirtumas kaip, svarbu, kad jiems gerai". Tokia Jam "pripiršta meilė" tarsi kalba apie Dievo planą, kuris kiekvienos mūsų dienos vakare gali būti reziumuojamas žodžiais: "Visiems buvo labai smagu".

Jei taip neįvyksta, tai jau nėra gerai, nes Dievas nori, kad kiekviena dieną baigtųsi būten taip... Jis tarsi turi planą ir laukia ( o dar geriau - ŽINO), kad jis įvyks. Na, Jis taip tiesiog viską numatė ir su menkesniais ar didesniais nukrypimais užtikrino plano vykdymą. Todėl gyvendami sąlyginoje ramybėje lyg ir vykdom tą planą. Gyvenam "kaip Dievo užantyje".

Nesu tikras, kad Dievas taip ramiai priima mūsų egzistenciją. Lyg kokios padermės, kurios kelias aiškus ir be jokių nukrypimų. Tad paaiškinimas "Tokia Dievo valia" kur kas dažniaus sietinas su fatališkumu, nei su tikruoju Dievo planu.

Esam jo kūriniai, vadinasi esam nuo jo priklausomi ir ne bet kaip o deginančios meilės liepsnoje. Jis mus myli ne bet kokius, o tokius, kokie esam. Meilės liepsnai pakanka ir paprasčiausio buvimo, bet jos nepasotina bet koks buvimas. Dievas myli mus netobulus, bet didžiausias Jo troškimas - padaryti mus tobulais.

Atrodo,kad savęs ištobulinimą jis gali pavesti mums patiems, bet kas gali atsakyti, kaip kūrėjas gali pavesti kūriniui save tobulinti? Tas tiesiog nėra įmanoma. Jis tobulina jį PATS.

Dievo Meilė negali būti pasotinta vien tuo, kad kūrinys YRA, ji yra sotinama to kūrinio tobulinimu. Įsivaizduoite dailininką, kuris taip pamilo savo paveikslą, kad negali jo niekaip užbaigti - vis randa kur padėti dar vieną tobulinantį potepį. Toks Didysis Mikelandželas ilgai atsisakinėjo tapyti Siksto koplyčios lubas, bet kai pradėjo, tai išvedė iš kantrybės visus - daugeliui jau pakako ir to, kas jau yra, tik ne Mikelandželui. Aš įsivaizduoju, kad labiausiai jis kankino.... patį savo kūrinį. Jei lubos būtų galejusios prakalbėti, jos būtų dejavusios. Ir ačiū Dievui, kad jos tylėjo. Turim šedevrą.

Taip ir Dievas su savo kūriniu - žmogumi. Iš didelės Meilės jis kantriai perkeitinėja kiekvieną iš mūsų. Mes jau dejuojam iš skausmo ir nuovargio, o Jis skelia savo kaltu dar kartą. Žiūrėk ir nušvito viena ar kita tavo plokštuma, sužibo taip akinančiai,kad net didžiausias skeptikas pamato - tai Dievo darbas.

Bet Dievas neturi poreikių nes jis yra absoliutus, jis yra kupinas visa ko. Todėl mes negalime suprasti jo Meilės mums ištakų. Yra tik vienas paaiškinimas - Dievo Meilė nėra jo stokojimas, tai yra mūsų papildymas Juo Pačiu.

Mums atrodo - gana jau. Nekankink, juk esam skirti amžinam džiaugsmui, tai pradėkim jau dabar... Juk jau šen bei ten švyti ir kam tos kančios? Tiesiog nežiūrėkim į tas vietas, kur dar nešvyti ir kur išvis apdulkėję - "Dieve, nereikia tan kaltu, nereikia. Skauda labai ir juk vistiek tobulumo nepasieksim". Iš tikro tai tereiškia viena - "Dieve, nemylėk manęs, man jau gana". Tai reiškia, kad kančios atstūmimas yra ne kas kita, kaip Dievo Meilės atstūmimas.

... paradoksalu, bet ko gero kančią patiriantis žmogus yra didžiulėje Jo Meilėje.

Keisti mums Tavo veikimai, Viešpatie.

Mirti dėl meilės

Jau senai žinomas dalykas, bet kiekvieną kartą nenustoju stebėtis - kai tik miršta žmogus, atsiranda krūvos jį mylinčių taip, kad per dienų dienas tik apie tai ir tešneka, tik jo vardą mini, tik jo darbais gėrisi. Po to dar sužinai, kad jis turėjo šiek tiek skolų ir laisvai būtų jas užlopęs parduodamas savo darbo rezultatus. Bet reikėjo numirti, kad taip atsitiktų.
Džeksonas ruošėsi uždirbti trūkstamą sumą, dar kartą koncertuodamas Londone. Bet koncertuoti jau nebereikia, o pinigai kažkaip pavėluotai byra lyg iš gausybės rago.
Žmonių meilė proporcinga gyvybės mažėjimui.
Kuo mažiau gyvybės, tuo labiau myli. Apogėjus - mirtis. Po mirties meilė liejas taip gausiai, kad net užtvindo visa kitą.
Nesisielokit, kad Jūsų nemyli dabar. Pamils tikrai ir duok Dieve pamatyti tiek draugų ir mylimųjų dabar , kiek jų susirinks prie karsto tą džiaugsmingą dieną.

EUROBABELIS?

Sakyčiau - surask 10 skirtumų, bet žinau, kad būna skirtingų prasmių.
Kiekvienas laisvas jas pasirinkti.
Tad ir spręskit patys - panašu ar ne?

Kontroliuoti situaciją

Kartas nuo karto tenka išgirsti apie "kontroliuojančius situaciją".
Teiginys lyg ir pozityvus, bet kiek jame tiesos ir kiek puikybės?
Pabandyk sugniaužti kumštį ir nors pusdienį pakontroliuoti šią situaciją.
Neabejoju, kad nepavyks.
Tuo labiau nepavyks ir rimtesni dalykai.
Bet neginkluota akimi matosi, kad situacija kontroliuojama.
Tai kas tai daro?

Ko reikia Europai ir ko reikia mums

Vieną kartą pasidaro aišku, ko nori. Tereikia nueiti į pradžią (tai ne taip lengva, kaip pasakyt) ir pažvelgti, kur visa ko pradžia. Bet tai reikia padaryti rimtai ir atsakingai, o ne vaizduotis, kad supranti savaime.

Gali nesutikti su ta pradžia ir nurodyta kryptimi ir tokį veiksmą įmanoma suprasti. Tačiau kaip regis pasiryžusių būti radikaliais ne taip jau ir gausu, tad teks ieškoti su žiburiu. Kitaip kartosis tas legendinis "Trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių". Kiek kartų berinktumėm valdžią, tiek kartų istorija ta pati. Teisingiau - jokios istorijos, o tik bejėgiškas pirsčiojimas, prieš tai beje pažėrus krūvas lozungų apie juodbėriškus savo sugebėjimus ir troškimus.
Šiandien gavau du bukletėlius, ir abiejuose aptinku tą "lozungizmą", kuris nukreiptas į visišką nesusigaudymą ir, tikiuosi, iš tokio paties nesusigaudymo kylantis. Beje, tai nė kiek neguodžia - matyti į valdžią lipantį asmenį, kuris ne tik, kad nesusigaudo, ką kalbąs, bet ir savo veiksmais liudijantis visiškai priešingus teiginius.
Tai tiesiog manymas, kad žodžiais įmanoma užliūliuoti.
Galėčiau pasilikti tokį vertinimą pats sau, bet neturiu jokios teisės.
Štai toks ponas Remigijus Ačas atspausdino savo bukletą (jis pats didžiausias iš gautų, ir tai galima laikyti simptomatišku požymiu), kuriame yra pokalbis su juo, tik va kalbančio su juo vardo netenka matyti. Į klausimą "Ar esate tikintis?" ramiai atsako "Taip, esu katalikas". Pradžiugau - katalikas yra Dievą ir Bažnyčią MYLINTIS žmogus. Mylintis žmogus negali gyventi be mylimojo, o štai Ačas taria: "Tačiau, bet ką reikia propaguoti su saiku" Propaguoti? Iš kur tai? Kai myli - ne iki propagandų. Kai myli stengiesi kuo dažniau būti kuo arčiau mylimojo. Suprantu, kad katalikui Dievas yra pirmoje vietoje, ir jei dar reikia propaguoti, tai kažin kaip ten su katalikybe.. O ką daro Ačas? Na, jis pasigiria: "Per didžiąsias šventes (ne vien tik per Velykas ir Kalėdas) einu į bažnyčią". Bažnyčioje šventė yra kiekvienas sekmadienis. Tai Kristaus prisikėlimo diena ir katalikas ją turi švęsti. Ne verčiamas, bet savo katalikiško pašaukimo vedamas. Na, ir "nueiti į bažnyčią" dar nieko nereiškia.
Man toks požiūris tereiškia vieną - paviršutiniško požiūrio buvimą pagrindiniuose gyvenimo klausimuose. Bet "šventa vieta" tuščia nebūna. Ir iš tikrųjų - tą vietą užima "stiprios asmenybės" - Hitleris ir Chruščiovas. Europarlamentaro kėdės trokštantis ponas turi kitus idealus...
Prie viso to "šeimai LIEKA ne tiek laiko, kiek norėtų". Šeima yra pirminis žmogaus pašaukimas, tad laiko jai visada turi būti. Gal tiesiog atsisakyti to sporto klubo, a?
Remigijus Ačas yra išbrauktas iš sąrašo.

Kitas, mažesnis bukletėlis. Viršelyje - tikrai žavinga ir iš pažiūros brandi moteriškė. Ir pavardė žinoma - Rūta Rutkelytė. O partija kuriai ji atstovauja - Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys demokratai. Krikščionys.
Verčiam kitą pusę, o ten - jūs tik pažiūrėkit - devintokės anketa. Bala nematė, tebūnie anketa, svarbu kas ten rašoma. Ieškau krikščioniškų požymių. Ir skiltyje "kaip leidžiu laisvalaikį" skaitau: "Judėjimas gamtoje, jojimas, joga" Gal ir galima laisvalaikiu studijuoti - kas ta per joga? Bet štai Rutkelytė nedviprasmiškai paaiškina skliausteliuose, jog tai yra jos gyvenimo būdas, o hobis. Štai - žinokit esu kriščionė, bet gyvenimo būdą pasirinkusi nekrikščionišką. Was ist das?
O skiltyje "geriausios knygos" yra ir Biblija, o kaipgi... Bet ji eina po Hesės knygų.
Aš tikrai nesuprantu, kaip krikščioniškos partijos sudėtyje esantis žmogus, krikščioniškas vertybes pastato už "gyvenimo būdo ribų".
Deja, teks šią gražią moterį išbraukti iš kandidačių. Visi programiniai dalykai dešinėje yra tik pažadai, bet jie turi būti paremti vertybėmis, o jos čia visiškai supainiotos ir rodo tikrą chaosą.
Anketa tikrai mokinukės lygio ne tik savo struktūra, bet ir turiniu. Kaip svarbu rinkėjams, kokį patiekalą mėgsta Rutkelytė. Neradau mėgstamiausios spalvos ir kino aktoriaus.
Turėtų būti. Jei jau taikote į tą jauną elektoratą, reikėtų drąsiau.

Užbaigti norėčiau "Artumos" redaktoriaus žodžiais: "Žinokit: ta Europa nebus tokia baisi ir bedieviška, jeigu ją valdyti išrinksim kuo daugiau tikrų krikščionių". Nuo savęs pridedu - žinodami tokį poreikį, kai kas tiesiog ima imituoti krikščioniškumą.
Būkit atidesni.

....ir atleisk mums mūsų kaltes...

Kiekvienas tikintysis ne kartą dienoje kalba Viešpaties išmokytą maldą. O ji pilna mįslių. Viena iš jų ir yra "ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Žinoma, galima net nemėginti mąstyti ir lengvai mostelėjus ranka nurašyti viską Dievo valiai.

Bet čia aiškiai esame įpainioti savo valia - "kaip ir mes atleidžiame". Tad ar galime deleguoti savo atleidimo mastą Dievui?
Negana to, pats prašymas yra gana įsakmus - Dievas prašomas (drįsčiau pasakyti,kad iš jo reikalaujama), kad Jis elgtųsi priklausomai no mūsų. Kad Jis būtent atleistų būtent taip, kaip mes tai darome. Beje, tai vienintelis prašymas šioje maldoje, kur žmogus stoja prieš Dievą savo matavimu.
Dievas priklausomas nuo žmogaus?
Bet kiek dažnai imi ir atleidi savo kaltininkui ir kokiu mastu?
Ar gali tavo mastas prilygti Dievo mastui - juk akivaizdu, kad jis gali atleisti neįsivaizduojamas kaltes, o mes dažnai nesugebam atleisti paprasčiausio buitinio barnio.
Prašome Dievą, kad jis nusileistų iki mūsų lygio? Nes juk "kaip ir mes".
Bet juk šią maldą išmokė pats Viešpats.
Ar galima išbūti ramioje maldoje, kai tokios mįslės?
Tariu "galima" tik vienu atveju - kai ji beriama tarsi žirniai į sieną. Kai nekabina jokių dvasios gelmių ir neverčia atsigręžti į Dievo ir Žmogaus santykį. Paprasčiau tariant - kai esi abejingas.
Bet ir čia dar ne viskas - kas šioje frazėje yra pirmasis atleidėjas - Dievas ar Žmogus?
Panašu, kad Dievas stoja po Žmogaus - jis pats pasiūlė Žmogui gauti tokį atleidimą, kokį jis pats sugeba duoti. Ir čia ne mastelyje esmė, o pilnatvėje. Tik tas kas sugeba atleisti pilnatviškai ir besąlygiškai, kas yra be jokių priekaištų pasiruošęs tokiai aukai (tai tikrai auka), tas sugebės bent jau dalinai suvokti Dievo atleidimo mastą. Kitu atveju jis gyvens tik atleidimo iliuzija, nes pats prilaiko savyje atleidimo spyruoklę. Žinoma, Dievas, savo atleidimą apreiškia absoliučiai, bet būtent tas "kaip ir mes atleidžiame", gali sustabdyti ir pristabdo to apreiškimo atėjimą...

Ir paskutinis pastebėjimas - ši frazė yra prašymas, bet ne atleidimas.
Prašymas, kur "yra papildomų sąlygų". Kas neprašo, tam neįmanoma atleisti, kad ir kiek kartų bekartosi "atleidžiu".
Apie atleidimus girdžiu nuolat ir be perstojo, apie prašymus atleisti - beveik niekad.
Tai kaip kitą kartą kalbėsim "Tėve Mūsų"?

Užklupta katė

Katės mėgsta gražiai rengtis, tik vaidina, kad joms tai yra baisu.

Štai Jums netikėtai užklupta katė, kuri pati sau viena matavosi pižamas...

....esu krikščionis

Kai sakau „Esu krikščionis“, nešaukiu, kad „gyvenu švariai“

Tik sušnabždu „Buvau pasiklydęs, o dabar esu atrastas ir man atleista“

Kai sakau „Esu krikščionis“, net nemėginu tuo didžiuotis

Tik prisipažįstu, kad suklupau ir man reikia Kristaus pagalbos.

Kai sakau „Esu krikščionis“, nebandau būti stiprus

Tik pripažįstu, kad esu silpnas ir man reikia Jo jėgos.

Kai sakau „Esu krikščionis“, nesigiriu sėkme,

Tik pripažįstu, kad pralaimėjus man padeda išsikapstyti Dievas.

Kai sakau „Esu krikščionis“, netvirtinu, kad esu tobulas,

Mano darbai vos matomi, bet Dievas tiki jais.

Kai sakau „Esu krikščionis“, vis dar jaučiu skausmo gėlą,

Ir dalinuosi liūdesiu ištardamas Jo vardą.

Kai sakau „Esu krikščionis“, nesu šventesnis už tave.

Esu Jo malonėmis apdovanotas nusidėjėlis.

Kur sėsti?

Parašė man laiškelį viena moteriškė. Susiruošė kažkur skristi lėktuvu, bet... dabar tos katastrofos taip neramina. Klausia, - kuri vieta lėktuve saugiausia? Na, vistik juk yra kuri saugiausia?
Neramu man pasidarė dėl moteriškės. Dėl savo baimės gali juk ir atsisakyti kelionės į kurortą..
Nepailsės... Susinervins... Kitus sunervins...
- Sėskit gale, - sakau. - Ten saugiausia.
Iš tiesų nežinau, kur saugiausia. Bet jei žus katastrofoje, tai manęs jau neapkaltins, kad neteisingai vietą nurodžiau.
Jei išsigelbės - dėkos ir kitiems patvirtins, kad aš iš tiesų žinau, kur saugiausia..
O jei nuskris laimingai ir be jokių ten katastrofų, - tiesiog užmirš mane.. Tas ir yra labiausiai tikėtinas variantas.
Pailsės... Bus gera ir graži... Kitus žavės...
Svarbu, kad skristų.

Darbas ir laikas

Laikas nuo laiko susitinki kokį užsipūškavusį žmogelį, kuris kaip kokį auksą tiesia tau frazę:
- Turiu tiek daug darbo, kad neturiu nei minutės laiko... - ir žvelgia nugalėtojo žvilgsniu.
Negi aiškinsi jam, kad tikras meistras darbą atlieka lengvai ir be vargo, nes jį išmano.
Logikos darbo turėjime ir laiko neturėjime - jokios.

Todėl meistro ženklas - laisvas laikas.

Tobuliausias man žinomas laiko neturintis ir darbo turintis pavyzdys - mechanizmo sraigtelis.
Jis negali sustoti, nes privalo nuolatos suktis.

Tobulybė

Žmona ir dukra per TV žiūri kažkokį užsienio žvaigždučių šėlsmą.

Režisierius laikas nuo laiko akimirkai parodo tūkstantinę žiūrovų minią.
Po to dukra sako mamai:
- Matei kokia graži taškuota suknelė ten buvo?
- Ar ta ant petnešėlių ir lyg maišas? Mačiau.. Man - ne ypatingai...
Supratau, kad Dievas sukūrė jas tobulas.
Aš net nuogos moters ten nebūčiau įžiūrėjęs.
Amen.

Keistas gyvenimas?

Išties, gyvenimas gal nėra labai keistas, o tame gyvenime mes elgiamės keistai. Pats patyriau, kaip būdamas energingas ir kalnus pasiruošęs nuversti nelabai vertinau to kas yra čia pat - šalia. Reaguodavau, kaip į užkariautas žemes - viskas, tėvai, seserys, giminės, artimieji - visi atrodė toks jau "įveiktas" ir nieko nebegalintis suteikti etapas. Vis veržiausi į naujus užkariavimus, pažintis, net romanus. Viskas vilioja, masina ir traukia savo paslaptingumu, taip norėjosi viską įveikti... Juk nežinojau paprasto dalyko - nejaugi į pasaulio karalius susiruošiau, na mažų mažiausiai - į tokias vietas, kurios man suteiktų NEPRIKLAUSOMYBĘ. Koks keistas mano mąstymas buvo tada - tarsi yra koks tai būdas tapti visiškai autonomišku pasaulyje ir viską reguliuoti pagal savo norą. O kai prisimeni kokiais būdais maniausi realizuoti tą nepriklausomybę, tai net linksmą darosi. Verslas, stabili ekonomika, geros atsargos ir pažintys.. Juk visa tai yra patys nestabiliausi dalykai pasaulyje. Jie dega, skęsta, griūna, trūksta, pranyksta, palikdami po savęs dar vieną neviltį.

O kad protu tai būtų galima suvokti - būčiau suvokęs...
Deja, protas čia bejėgis. Jis ir toliau įkyriai kiša "saugius" receptus, bet iš vidaus jau atliepia kitas balsas - "esi jau viską gavęs ir pats nieko nepridėsi. Tik apsižvalgyk". O į ką žvalgytis - maniau - į bankrotą? Į prarastą darbą? Į tuščias kišenes? Na gerai, nebūsiu merkantilinis - tai gal žvelgti į išdavusius ir išduotus draugus? Gal žvelgti į susvetimėjusius praeivius gatvėje? Kur žvelgti, dar nežinojau, į ką kreipiuosi, bet jau klausiau greičiau netikėdamas tuo "viską esi gavęs", o labiau - "pats viską susikursiu".
Ir vis dėlto akis nuo žemės pakėliau.. Dar nežinojau, kad į Dangų, bet pakėliau.
Po dvidešimties metų radau pusbrolius ir pasenusius tėvus. O Viešpatie, kur aš tiek ilgai buvau? Kokiose katorgose ir tremtyse? Aš jų beveik nepažįstu... Jie tarsi svetimi... Pamenu vaikus, o čia - suaugę dėdės ir tetos, o tie kas mane atvedė į šį pasaulį - senukai.
Pagalvojau, - kur didesnis praradimas? Suspaudė širdį... Po galais, ko aš čia vaikausi, kokiais dar svaiguliais save maitinsiu? Kelionėmis? Aistromis ir hobiais? Pseudorūpesčiu?
JUK VISKĄ DAR TURIU.
Tai ko noriu?
O ar galiu norėti, kai tiek daug, tiek kiek niekada nebūčiau paprašęs gaunu.
bet taip noriu garantijų... Noriu būti patikintas, kad bus visada gerai. Kokiu būdu tą patikinimą turėčiau gauti? Juk niekas nepatikins. Nes nėra ko patikinti - iš tiesų nei naujas televizorius, nei tobulai gerai apmokamas darbas, nei pripažinimas, nei "gyvenimas sau" manęs netenkina - kai tik priartėji prie jų, taip supranti, kad tai ne tai ko troškai... Net jei visą pasaulį paklotų po kojomis, geriau netaptų. Net jei viską nuveikčiau, kažin ar jausčiausi geriau negu dabar.
NES VISKĄ JAU TURIU.
Ir vis pamirštu padėkoti... Keista, bet mažiausiai dėkojama už tai, kas brangiausia gyvenime. Ir supratau kodėl. Nes už žemiškas gėrybes gali padėkoti tam, kas jas suteikė - darbui, šaliai, profesijai. Tai - regima. O kam dėkoti už Meilę, Viltį ir Tikėjimą? Kur jis? Todėl ir nedėkojama, nors kaip tik šių dalykų turime apsčiausiai, jie yra brangiausi ir branginam juos mažiausiai.
Aš galvoju, kad taip elgtis tiesiog nesąžininga.
Todėl dėkoju Viešpačiui ir meldžiuosi, kad jis apdovanotų malonėmis visus žmones, kurie mane lydi ir supa..
Ir daugiau nebežadu laikyti jų "užkariautomis žemėmis", kurios visada išliks tokios, kokias regėjau užkariavimo dieną.
Turiu jas puoselėti ir branginti. Deja, jos irgi laikinos - dienos suskaičiuotos, tad neverta jų iškeisti į miražus, kurie dar laikinesni.