Mirti ar gyventi?

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje išsaugos ją amžinajam gyvenimui. (Jn 12, 24-25).

Tai gera žinia mums, liudijanti, kad Kristus nemirė. Gyvenantis amžinajame gyvenime, apipintas legendomis ir mistifikacijomis, apspjaudytas ir sentimentaliai saldus Dievo žodis vis dar tebekalba mums per gyvąjį Kristų.

Šita ištrauka kalba apie kančią, kaip gyvybės sąlygą. Kas iš mūsų labai trokšta atsisveikinti su savuoju “aš”, be kurio ir pati gyvybė nieko verta – beliekantis biologinis procesas? Tas nenutrūkstantis “čia ir dabar” iki tos akimirkos, kai kūnas pradeda irti ir belieka tik dulkės. Ar mums iš tiesų jau nereikalinga amžinybė, kuriai pats Dievas yra pašaukęs, ir kurios įrodymą tokiu nepakeliamai skausmingu būdu yra mums palikęs. Paaukoti savo vienatinį sūnų, parodydamas, kad žmogaus kaltės atpirktos. O juk jis siūlė tai dar Abraomui ir šis jau buvo bepaklūstąs… Žiaurusis Dievas? Na, taip – sustabdęs to paties Abraomo ranką pačią paskutinę akimirką. Mylintis Dievas....
“Kas iš jūsų be nuodėmės – meskite akmenį į mane” sakė Kristus. Akmenų nebuvo. Dievas dar švietė tų žmonių sielose iki tol, kol jie buvo visi po vieną. Mesti akmenį į nuodėmės neturintį Kristų nekilo ranka… Bet nerimo protas – mat Kristus nuolat, būdamas “čia ir dabar” ne tik atverdavo akis neregiams, kas yra taip miela (na kas nemėgsta rūpesčio sau?), bet ir kviesdavo tomis akimis žvelgti į savo vidų ir daryti apyskaitas. Na jau ne… Bet kas bus pirmasis? Kas išdrįs pradėti atsikratymą šiuo jau ribas peržengusiu pranašu?
Mums gal iš tiesų nepavyks rasti ir jau niekad neregėsim Kajafo vedamo posėdžio stenogramos. Daug dalykų nežinosim. Bet Dievas iki mūsų atneša esmę. Ne detales, kurios taip norėtųsi, kad būtų svarbios ir suteiktų pretekstą pasukti visą reikalą mums palankia “paties savęs sutvarkymo” kryptimi. Ką mes taip įnirtingai stengiamės priešpastatyti Dievo valiai – savasis “aš” dabar yra galingas, dabar mes taip įnirtingai save formuojam, gerdami antidepresantus, vyniodami į vatą ir slėpdami kuo giliau nuo savęs – man pavyks, aš suvoksiu, aš iškęsiu, aš nusiteiksiu pozityviai ir tapsiu laimingas. Ir taip ilgus metus. O jau tada kai būsiu švarus – tada šalia Dievo. Būtinai šalia. Kolega.
Kristus yra Dievo sūnus ir kas galėjo būti lengviau jo Tėvui ir jam, kaip išvengti to gėdingo nukryžiavimo – juk stebuklus darė, dviem kepaliukais duonos minias maitino… O čia tave plaka rykštėmis sužvėrėję kareiviai, minia rėkia – “ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“ gana su vidinėmis apyskaitomis, mes patys sau Dievai. Kas verčia lipti ant kryžiaus tokiomis aplinkybėmis? Juk nepasakysi, kad tai – laimė, kad tai saldus keršto troškimas. O net jeigu ir tai – argi ne kančia kyboti kepinančioje Jeruzalės saulėje su pervertu šonu? Kam ta kančia?
„Atleisk, jiems Viešpatie, jie nežino ką daro“, - ištaria jis. Kodėl reikia prašyti atleidimo tiems, kurie tave taip žiauriai kankina? Koki įstatymu vadovaujasi Kristus? Matyt ir tas įstatymas raštiškam pavidale mums nesukliudytų. Na nerašė jis jo. Ir neturėsim to rašto ant stalo. Nes turim jau jį širdyje. Gavom labai drąstiškai – nukryžiuodami, paleisdami kraują ir paaukoję. Net nežinodami, kad tiesiam kelią amžinajam gyvenimui.
Tik per jo kančią galėjom suvokti tikrąją Dievo meilę mums. Ir neužmirštamą pamokymą apie tai, kad kas myli savo gyvybę – ją pražudys. Atsisakydami savo senosios asmenybės dalių, kurios kelia vidinius skausmus, ydas ir nuodėmes, pripažindami jas tokiomis esančias, keliam sau nemažus skausmus ir kančias. Dievas drąsina iškęsti jas ir atgimti iš naujo. Nukryžiuoti ir atgimti baltais švytinčiais rūbais. Mirti ir prisikelti gyvenimui. Tai ir yra tas įstatymas širdyje, kuris turi ir pavadinimą – Meilės įstatymas.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Skaitydamas nukryžiavimo sceną Evangelijoje negaliu nepergyventi baimės ir gėdos. Tai jautė Petras. Bet jis buvo tūkstančius kartų už mane stipresnis.

Konferencija apie apaštalą Paulių

Taigi, pareiga ir Povilo palinkėjimas verčia pasidalinti įspūdžiais iš Konferencijos apie apaštalą Paulių.

Šeštadienis, lauke bjauriausiai lyja ir mintis tegali būti viena – kurių galų lendi iš namų? Tenka ją gana brutaliai įveikti tam, kad važiuodamas link seminarijos dar kartą suabejotum – juk tokiu oru niekas ten neateis.. Guodžia tas faktas, kad einu ten ne vienas, o su žmona... Bent du bus tikrai. Tegul tik pamėgina nedaryti konferencijos.

Pirmas sutiktas žmogus Seminarijos kieme – Mozė. Žengia toks su skėčiu, tarsi ieškodamas jam pavestos ir prarastos tautos. Apgailim klieriką Mozę ir žengiam pro stiklines duris. O ten mums ranką tiesia pats rektorius. Jėga. O dar didesnė jėga – kad rūbinėj beveik nėra kur pakabinti paltų – na žmonės, jei žvelgsim pasaulio akimis vistik nenormalūs. ... Paulius traukia labiau, nei gąsdina oras. Pilnas foje išskleistų skėčių ir akimirkai pasijuntu lyg ir LITEXPO surengtoje galanterijos parodoje.

Pražygiuojam pro margaspalvius skėčius ir klierikai, tarsi kelrodžiai nukreipinėja mus link salės. Visi –. Rankos nukreiptos konferencijų salės link. O ten – vajetau. Tiek daug pažįstamų veidų ir vienuolės ir vienuoliai, parapijiečiai ir parapijietės. Užsiimam vieną eilę ir laukiam pradžios.

Pirmasis pasirodo seminarijos rektorius Žydrūnas VABUOLAS ir parodęs kaip reikia išjungti mobilius telefonus, pasveikino visus, pasišaipė iš lietaus ir užleido vietą kardinolui. Kaip visada namais dvelkiantis kardinolas kalba ne protokoliškai, o labiausiai įsimena kad su Švento Rašto studijomis esame konkrečiai atsilikę nuo protestantų.

Iš lektorių pirmoji kalba Ingrida GUDAUSKIENĖ, jos pranešimo tema: „Fariziejus iš Tarso, tapęs krikščionimi“. Ji apsistoja ties dviem momentais – gana mikliai, pasiremdama paties Pauliaus raštais įrodo, kad apaštalui iš tikrųjų 2000 metų, o po to nubrėžia tokią gairę į fariziejišką Pauliaus kilmę, charakterizuoja jo asmenybę ir tada įžvelgiam Pauliaus misijų logiką – jo misijos vyko jam pažįstamam helenistiniam pasaulyje. Pirmoji lektorė įvedė ir chroniškai kitų lektorių atkartotą tradiciją – netilpti į laiko reglamentą.

Antrasis pranešimas „Įvykis prie Damasko autentiškuose Pauliaus laiškuose“. Lektorius kun. dokt. Danielius DIKEVIČIUS. Metodiškai išvarto visas skeptiškas versijas, kaip antai – haliucinacijas, gamtos reiškinius (žaibas, - tai šviesa, griaustinis – balsas), mistifikacijas, literatūrinę išmonę ir panašiai. Išaiškėjo, kad nei viena iš skeptiškųjų versijų negali būti patvirtinta, o pats Jėzaus regėjimo faktas – nepaneigiamas, nepaisant to, kad pats Paulius apie tai rašo labai nedaug.

Labai įdomus buvo Albino Plėšnio pranešimas apie „Šv. Pauliaus mokymo įtaką antikinei asmens sampratos transformacijai“. Pranešėjas labai konkrečiai apibūdino helenistinės ir judėjiškos religijos skirtingumus pačiose pasaulėžiūrose. Jei judėjams Dievas yra kažkas panašaus į Tėvą, tai helenistams – atitolęs garbinimo objektas ir dėl to Jėzus negalėjo būti suprastas. Lektorius atskleidė Pauliaus įžvalgas ir sprendimus.

Prieš pertrauką paskutinis kalbėjo kun. lic. Rimgaudas Šiūlys, jo tema – „Ginčas apie mistiką ir apaštalo Pauliaus paėmimą į rojų“ (2Kor 12,1-5) Tai panaši tema apie įvykį prie Damasko. Tik šį kartą nagrinėtas paties Pauliaus liudijimas apie žmogų, kuris buvo trečiame danguje. Tiesą pasakius kilo įspūdis, kad ta tema buvo per sunki pranešėjui, apsiribota tik jos problematiškumu.

Diskusijos – kaip ir visur Lietuvoje. Vienas ar du aršesni klausinėtojai, o visa salė karpo ausimis. Vienas vienuolis priminė Dikevičiui, jog Pauliaus regėjimas prie Damasko yra labai panašus į apsireiškimą ant Taboro kalno. Pranešėjas sakė, jog apsiribojęs viena problema – ir tuo tikiu, nes savo parnešimo pradžioje apsidraudė dėl ribotumo, viena iš priežasčių įvardijęs norą nepersidirbti.

Prieš kavos pertrauką mandagiai pasiūlyta prie salės įsigyti knygą „Žmogus gyvas ne vien duona“ idant nekankintų sąžinė geriant antrą puodelį kavos. Kiek teko matyti – daugelį kankina sąžinė ir dėl vieno puodelio, nes knygos buvo išpirktos ir eilutėje prie pirmo kavos puodelio stovėjo nuteisinti žmonės.

Tuo tarpu salėje buvo praverti langai, kad ten įskristų kuo daugiau Šventos Dvasios ir gryno oro.

Antroji dalis. Po pietų salė praretėjo – lietuviai greitai pagauna esmę ir skuba toliau savo šeštadieniniais reikalais. Ne tokie apsukrūs ir vikrūs liko salėje klausytis kaip Paulius „visiems tapo viskuo“. Jų tarpe buvau ir aš, bet nebe toks atidus, kaip iki pietų. Apytikriai pavyko suvokti tik „Apaštalo Pauliaus gimtosios nuodėmės samprata judaizmo kontekste“ ir „„Atiduokite visiems, ką privalote“. Piliečio ir valstybės santykis pagal Rom 13,1-7. Pirmasis pranešimas pravėrė akis suprantant, kodėl judėjai liko prie ST – jie nepripažįsta gimtosios nuodėmės paveldimumo, tad Jėzus Kristus kaip Mesijas ten lyg ir neturi ką veikti. Jų nuodėmė yra tokia pat akip ir Adomo, o Adomas skiriasi tik tuo, kad buvo pirmas. Daugiau niekuo. Primena rusišką „dielo utopajuščich – dielo samych utopajuščich“. Tai mes čia epidemijos apimti, o jie sirguliuoja, bet epidemijos nėra. Tad gali kiekvienas asmeniškai.

Antrasis pranešimas tokia socialinė pamokėlė apie tai, kad valdžia yra nuo Dievo. Žinome, bet neprošal dar kartą išgirsti...

Buvo dar „Apaštalo Pauliaus tradicijos tąsa Klemenso Romiečio Laiške korintiečiams“, bet praleidęs pačią pradžią nelabai suvokiau, kas tas Klemensas Romietis ir toliau man jau buvo vienodai... Bet pasinaudojęs dedukciniu metodu ir rektoriaus pažadu surengti dar vieną konferenciją apie Paulių gegužės mėnesį supratau, kad viskas guls į knygą, kurią ir nusipirksiu, kad negraužtų sąžinė dėl antro kavos puodelio... Tada ir sužinosiu, kas tas Klemensas Romietis.

Po to lyg ir turėjo būti diskusijos, Ai tiesa brolis Gedimimas Numgaudis paklausė pranešėjų, koks dyglys kankino apaštalą Paulių. Versijų buvo egzotiškų ir nelabai. Į savo pasiūlymą kitoje konferencijoje pateikti Apaštalo Pauliaus ir Šventosios Dvasios santykį, gavo kontrapasiūlymą tokį pranešimą ir parengti.

Likau patenkintas. Nes namie juk būtų tekę daryti kokius nors ūkio darbus, o tada būtinai kas nors sulūžta. Čia niekas nelūžo ir atrodžiau oriai ir protingai. Taip kaip dabar čia postringauju.

Ačiū ir kitą kartą eikite patys, nes rašyti ataskaitas nelengva.