Kas pasakys, kad kino žiūrėjimas - lengvas darbas? Netgi ne darbas tai, o poilsis. Relaksacija. Na, šiek tiek padirgina nervų galūnes, kartais kokią ašarą o gal pyktį iššaukia. Bet trumpam - nes kine matom ne savo gyvenimą. Kažkieno kito ir svarbiausia - tas gyvenimas rodomas ten, už ekrano, ten kur ne tik mes negalim patekti, bet ir anie negali ateiti pas mus.Ir gerai - dar betrūksta, kad jie atbogintų mums savo problemas, įtrauktų į nesibaigiantį verpetą to, kas mums ir nepriklauso. Kaip pasakė viena moteriškė - kine nerodo mano problemų, tai aš jų ir nežiūriu. Išmintinga. Žiūrės tada, kai parodys jos gyvenimą. Labai abejoju, ar ji ten susigaudys, ir antra - ar tikrai jai patiks tokia išklotinė.
Bet sėdėdami čia, šiapus ekrano mes galim žarstytis išmintimi - tas ten be reikalo taip padarė, o ta jau visada taip reaguoja, tie nuolatos lieka durniaus vietoje dėl to to ir ano... Anava, žiūrėk nuolatos gyvena sąmokslo laukime ir nuolatos jo sulaukia, o anas yra toks pavydus, nu jau toks pavydus. Ir tikrai - jo pati ima ir suteikia tam nemažai pagrindo. Mes čia viską matom, viskas mums yra suprantama ir aišku. Jei paklausytų mūsų - būtų rojus žemėje. Nes juk matom visą siužetą nuo pradžios iki galo. Kaip Dievas...
Žiūrėti yra labai svarbu! "Triumfo arka" - o tai ilgai lauktas projektas! Dainuoja arijas, ne kokias nors častuškas. Bet ten yra trys etatiniai ir autoritetingi "žiūrėtojai", kurie kaip kokia Stalino laikų "Troika" rašo nuosprendžius. Tiesa, jie nėra tokie niūrūs, kaip anais laikais. Dabartiniai nuosprendžiai yra su tokia nemaža ironijos doze, su tokiu paplekšnojimu per petį - "Kitą kartą gausi daugiau...". Bet tai yra žiūrėjimas. Įdomiausia, kad žiūri ir tie, nuo scenos. Jie žiūri į "troiką" ir... atspėjote - rengia sąmokslą! Nes žiūrėti teisingai - tai žiūrėti iš viršaus. Nu, kaip Dievas. Žiūrėti iš apačios - bėdžių lemtis. Reikia imti valdžią ir tada galėsi žiūrėti veiksmingai.
Mes visi nuolatos žiūrime kas kur ką padarė, daro ar ruošiasi daryti. Nes juk akivaizdu - viskas turi būti daroma teisingai, o ar bus daroma teisingai jei neprižiūrėsi? Priežiūra reikalinga, kaip oras. Reikia žiūrėti, ar vaikas su nusiplovė kojas, reikia žiūrėti ar vyras parnešė visus pinigus, riekia žiūrėti, kad žmona pernelyg nesišvaistytų. Tik spėk žvalgytis. Bet nespėji, nes ten ar ten jau prakiuro, ten ar ten nukniso, tas ar ta pavėlavo, tie šiukšles išvertė ne vietoje ir nelaiku, o tos vėl apipliotkino.
Reikėjo geriau žiūrėti.
Ir staiga pamatai, kad stovi ant kalniuko, rankos kišenėse ir dairaisi. Ir ką matai? Ogi daug kalniukų, ant kurių stovi po statulą su rankomis kišenėse. Visi žiūri. Ir aišku - mato. Mato, kad nieko nevyksta. Tas nėra blogai, nes blogai yra tada, kai vyksta neteisingai, o čia - nieko nevyksta. Bent jau neteisingo nieko nėra ir tas gerai. Belaukdamas šūkteli nuo vieno kalniuko ant kito stovinčiam - "kitą kartą tau bus geriau", "linkiu tau, kad būtų gerai", "geros tau dienos", "turėk vilties" ir t.t ir pan.
Kai Saulė užeina už vienos ar kitos statulos nugaros, pradedu regėti startui paruoštas raketas. Joms negera būti Žemėje, jos trokšta kuo greičiau startuoti į dangų. Daugybė raketų ant kalniukų... Jos laukia, kad kas paspaustų starto mygtukus...
Bet ryte vėl tas pats... - statulos. Žiūriu - kažkokia jau nusikabarojo nuo postamento ir taip varganai slenka į kitą kalniuką, - ten pamatė užžėlusį taką, reikia apravėti. Tas pamatęs kad ravi jo taką, nusiropštė ir nušliaužė link kito kalniuko - ten griūna šlaitas. Tenykštis pastebėjo du tuščius postamentus ir nušlavė juos nuo paviršiaus - padarė Disneilendą. Staiga visi susirūpino vieni kitais. Čia tai bent - sukruto sujudo visi tvarkytis! Bet esmė išliko - jie vis dar tebežiūri į kitus, nors ir stengiasi jiems padėti taip, kaip mano esant reikalinga.
Rūpinasi.
O kiekvieno širdyje - dvejonė. "Man ne tako reikia, man reikia pasikalbėti". "Nu, kam jis tą Disneilendą pastatė - geriau būtų Bendruomenių rūmai" ir t.t. ir pan.
Geriau niekam nepasidarė.
Tada ateina išvada - koks skirtumas ar rūpinies, ar tiesiog stebi - ant širdies nėra geriau...."Man buvo negera ant postamento, bet nėra ir geriau, kai dėl kitų nuo jo nulipau".
Bet juk dėl savęs nulipai. Nes ant postamentų visi lygūs ir vienodi - nei aukščiau nei žemiau. Kiekvienas ant kalniuko. Tai buvo prasmė nulipti ir tapti PIRMUOJU. Ir tada pirmas ėmėi veikti, o tada jau ir kiti pradėjo veikti, - kiekvienas savaip. Ir pasidarė taip, kad veiksmo daug, o prasmė prapuola - vėl esi vienas iš daugelio, o dėl veiklų skirtumo - dar ir rizikuoji būti nepopuliarus.
Bet juk negali būti, kad prasmės niekur nebėra.
Tai kur ji?
Atsakymas gali būti kokia nors apibendrinta frazė ar teiginys. Na, "Dievas yra prasmė", arba "Reikia turėti vilties ir tikėjimo". Neabejoju, kad statulos tai žinojo ir žino, jos nežino, kaip tą prasmę įkūnyti.
Ką reikia daryti, kad gyvenimas taptų prasmingas? Kokios savybės reikalingos ugdyti ir ko dar stokoji?
Ar nori išeiti iš tos tamsios kino salės, kur nesustodamas kramsnoji popkornus ir krūpčioji nuo adrenalino pertekliaus?
Pranešimai
