Tu labai gerai žinai, ko nori, tačiau kol kas dar neturi

Ar galėtum sudaryti sąrašą, ko tiksliai nori iš savo partnerio? Tai dar viena perfekcionizmo forma – “idealus sutuoktinis”. Tai tokie reikalavimai, kurių įgyvendinti negalės niekas. Todėl jie tampa dar vienu būdu atstumti kitą: “Aš gerai žinau, ko noriu, tu tiesiog netinki”.

Ir akivaizdu, kad idealų partnerį sutikęs intymofobas niekada jo nepasirinktų. Intymumo baimė kalba tik viena – bet kokia kaina išvengti skausmo.

Todėl tu pasirenki tą, kuris yra emociškai neprieinamas (jau užimtas, neieškantis sau poros, ar kaip kitaip susijęs su kitu asmeniu). Arba randi tokį pat kopriklausomą žmogų, tokį kuris savo meilės ieško kitame ir nori manipuliuoti.

Prisimink konkrečią patirtį, kai pajutai protų ir sielų susitikimą

Prisimink konkrečią patirtį, kai pajutai protų ir sielų susitikimą. Tą laiką, kai jauteisi neįprastai vertinamas ir suprastas. Prisimink, kaip gera dalytis su kitais savo įžvalgomis, apčiuopti gilų tarpusavio supratimo ir ryšio pojūtį. Meilė ir yra būtent tos akimirkos, nesvarbu, kiek jos trunka ir su kuo patiri. Neskubėk, galvok, kol pavyks atgaivinti tokią patirtį. Stenkis kuo kuo geriau ją įsisąmoninti ir apčiuopti. Kaip jauteisi, kai supratai, jog esi suprastas ir pajaustas? Ką pastebi savo jausmuose ir kūne? Leisk tam pojūčiui iškilti su visomis smulkmenomis. Ką matai ryškiausiai? Ar yra kas nors, apie ką negalvojai anksčiau? Kaip jauteisi tada ir kaip jautiesi dabar?

Iš Diane Poole Heller knygos „Prieraišumo galia“

Žmogus yra vienas ir viską gali pasidaryti pats

Kad ir kiek besistengtum, kad ir kaip bekurtum bendrystę su kitais, tavoji egzistencija yra tavoji ir nieko kito. Tu pats turi nukeliauti savo gyvenimo kelią ir pats atsakai už viską, kas vyksta jame. Niekas negali įsiterpti į tavo egzistenciją, netgi Dievas to nesiima. Tavoji laisvė rinktis yra aukščiausia vertybė Jam. Tavoji laisvė nusidriekia netgi iki Dievo neigimo ir nusigręžimo. Jis nuolankiai tai priima. Dievas nesiima diktuoti sprendimų tavo gyvenime. Jis pasako, kas yra gera ir kas bloga, o renkiesi TU.

Visi VIEŠPATIES keliai yra teisūs ir gailestingi visi jo darbai. (Ps 145,17)

Sutuoktinis ne visada bus patikimas, brandus ir pastovus draugas

Tai susiję su MANO poreikiais. Išgyvendamas savo situaciją, ją suvokiu giliau nei bet kas. Noriu, kad ir kitas ją suvoktų taip, kaip AŠ. Tačiau tai nėra įmanoma. Bet kitas žmogus dėl to negali atsiriboti – „kadangi negaliu suvokti identiškai, negaliu ir dalyvauti“. Tai netiesa. Privalai išpuoselėti savyje empatiją, jausmų atpažinimą ir skirti laiką. Pradžioje tai nepavyks, bet branda yra užauginama, jei tuo rūpinsies, artėsi link patikimo ir pastovaus draugo būsenos.

Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. (Jn15,10)

Negalima pasitikėti susitarimais

Gyvenimas permainingas, jame nuolat viskas kinta ir mainosi, todėl kažkada sudarytas konkretus detalizuotas susitarimas su laiku virsta į beprasmišką, abu sutuoktinius kankinančią prievolę. Būna lengvi laikai, būna sunkūs laikai ir jei sunkiuoju laiku laikysiesi lengvuoju metu sudarytu susitarimu arba atvirkščiai – vykdysi formalią ir niekam naudos neteikiančia prievolę. Santuokoje būtina gyventi „čia ir dabar“. Nesižvalgyti į praeitį ir neperkelti praeities taisyklių į ateitį. Taisyklės turi ribotą galiojimo laiką.

Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. (Rom 12, 10)

Visi lūkesčiai yra nepagrįsti

Tavo viltys, svajonės ir troškimai, kuriuos išsakai savo sutuoktiniui jam tampa lūkesčiais. Nes tavo viltys, svajonės ir troškimai kyla tik iš tavo patirties, tik iš to ką esi matęs ir girdėjęs. Didžiąja dalimi viltys ir troškimai yra noras kartoti buvusio gyvenimo patirtis. Kitas žmogus taip pat turi savo patirtis ir veidrodiniu principu pateikia jas savo sutuoktiniui. Tuomet pyksti, kad viltys ir troškimai neišsipildo. Galų gale nukreipi jas maldoje į Dievą. Štai jo atsakymas:  

Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote.  Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti. (Jok. 4, 2-3)

Randi kitą išeitį – savo viltis ir troškimus vykdyti pačiam. Dėl to renkiesi kitus žmones, aplinkas, kelius, kad tik TAVO  troškimai būtų įgyvendinti. Bet TAVO troškimai yra ne kas kita, kaip TAVO įnoriai.

Kada paskutinį kartą sėdėjai medyje?

Kada paskutinį kartą sėdėjai medyje ir mataravai kojomis? Gal buvai ne vienas, o su draugu ar draugais? Ar pameni, kaip ten užlipai, kiek ilgai sėdėjai ir ką matei? Apie ką kalbėjotės?

Visa tai - tavo patirtis. Tai tavo nuotykis ir tavo atradimai... Neužmiršk. Pakartok. Išgyvenk dar kartą. Telieka tai ryšku tavyje.

Kada paskutinį kartą rašei laišką?

Pasidėjęs baltą popieriaus lapą (arba tiesiog languotą iš sąsiuvinio), pasiėmęs rašiklį dar kartą perskaitei tai, ką tau atsiuntė draugas, mylimasis ar mylimoji. Kiekvienas laiškas prasidėdavo „gavau tavo laišką“. Kiekvienas mano laiškas –atsakymas į tavo laišką. Negaliu neatsakyti, nes ant stalo – neištrinamas dėmesio įrodymas. Skaitau kiekvieną eilutę ir nesusimąstau, kad ranka rašytame tekste nėra jokių išbraukymų, nėra jokių „delete“. Viskas – nuo pirmos iki paskutinės raidės tikra, nesumeluota, nesufabrikuota. Ką galvojo, tą ir rašė, o parašyto ant popieriaus jau niekaip neišnaikinsi. Rašau lapą po lapo, tarsi kalbėčiau... Manęs niekas nepertraukia – šitame tyliame kambaryje esu aš ir ant lapo gulančios raidės, žodžiai, sakiniai. Aš negalėsiu redaguoti, o perrašinėti nėra prasmės, nes ir perrašytame laiške nebus tarpų ir išbraukymų. Niekas net ir negalvoja perrašinėti. Ilgai trunka tas dalykas, o įvertinus dar ir tai, kad tam laiškui prieš akis – kelionė, net ir neverta galvoti. Kiekvienas laiškas baigiasi viltimi – „laukiu tavo atsakymo“. Žinau, kad mano viltis – pareiga tau, o tavo viltis – pareiga man. Taip ir sukasi tas vilties-pareigos ratas...Metų metais. Net nepagalvoji, kad esi parašęs ne vieną įdomią knygą...

Kada paskutinį kartą pasakojai istoriją?

Kada paskutinį kartą pasakojai istoriją? Kada turėjai ką papasakoti? Gyvendamas šiame dinamiškame, visokiausių įvykių kupiname pasaulyje dažnai atsiduri ties ta vieta, kuri vadinasi „nežinau, ką pasakyti“... O pasakojimas yra gyvybiškai būtina žmogaus gyvenimo dalis. Pasakodamas nebelieki vienas, nes pasakoji kitam. Nepervertinant galima sakyti, kad pasakojimas yra esminė žmogaus savybė. Pasakodamas atskleidi save. Visos tavo gyvenimo patirtys savaip spalvina pasakojimą, todėl jis yra unikalus, būdingas tik tau. Niekas kitas negali papasakoti tavo isorijos taip, kaip tai gali TU. Tai – tavo vertybių ir idealų išraiška.

Dažnai pasakodamas remiesi kitų žmonių istorijomis. Pasiimi iš jų tai, kas brangu tau, pasimatuoji, užsivelki ir pasipildai. Todėl taip svarbu klausytis kitų pasakojimų. Klausykis, ką pasakoja tėtis ir mama, brangiausi ir ne tokie brangūs draugai ir artimieji. Tuose pasakojimuose atpažinsi ir save, pažinsi ir juos.

Pasakojimas yra unikalus ir priklauso tik tam žmogui. Kaip tik dėl to turiu jį išgirsti ir išklausyti. Kiekvienas gali paliudyti, kad į nebūtį išėjęs žmogus išsineša ir tuos pasakojimus, kurių jau niekad neišgirsi. O tai reiškia, kad taip ir liksi nepažinęs dalies savęs. Taip ir liksi su praradimu. Brangink pasakojimus.

Ar nori papasakoti savo istoriją? Ar nori išgirsti mano?
Tada mes panašūs.