Atsarginių dalių parduotuvė

Pavakarė po darbo dienos. Gana didelėje atsarginių detalių parduotuvėje triūsia vienas pardavėjas ir stovi nemaža eilutė – apie 10 žmonių. Paradvėjas dirba atidžiai ir tiksliai, tačiau eilė vis nemažėja – kol suranda detalę kataloge, kol sutikrina kažką kompiuteryje...Visa eilė nuvargusi, vis gaišta savo laiką – juk užbėgo tik penkioms minutėms, nusipirkti sau reikalingą detalę ir nykti kuo toliau... Eilėje vieni vyrai ir viena mergina (ne blondinė). Štai ir jos eilė:
Mergina: Man reikalingos priekinių stabdžių kaladėlės!
Pardavėjas: Kokiam automobiliui?
Mergina: Mano!
Pardavėjas: ???!!!
Eilė: Nevilties atodūsis ir suvokimas, kad tai – ilgam.
Pardavėjas: Koks modelis?
Mergina: ???!!!
Pardavėjas: Kaip vadinasi?
Mergina: Folcvaden!
Pardavėjas: Koks modelis?
Mergina: ???!!!
Pardavėjas: Kas užrašyta ant bagažinės iš galo?
Mergina: Susimąsto... А-А-А-ААА!! „Solo“!
Pardavėjas: ????!!!!
Eilė: ??????!!!!!
Mergina: !!!!!!!!!!!!!!!!
Pardavėjas ir eilė kurį laiką samprotauja – kas tas „Solo“? Staiga kažkuriam nušvinta:
POLO !!!!!
Mergina: ??????????????
Pardavėjas: Ufffffffffffffffff!!
Eilė: Uf! Uf! Uf!
Pardavėjas: Kelintų metų?
Mergina: 1978!
Pardavėjas: ?????!!!!!
Eilė: ?????????!!!!!!
Visi sutrinka, reikia gi – toks raritetas ir dar važinėja. Pardavėjas neryžtingai atsiverčia katalogą. Staiga kažkas eilėje suprunkščia ir kikena į delną. Vėliua grandinėle kikenimas dasirita iki pardavėjo.
Mergina pažvelgia į eilę: ????!!!!
Eilė pradeda draugiškai kvatoti. Pardavėjas pakyla nuo katalogo. Bukai žvelgia į eilę, kol ir jam daeina. Gniauždamas savyje juoką: Kada buvo pagamintas automobilis?
Mergina: 1999.
Pardavėjas verčia katalogą: Koks tūris?
Mergina kelias sekundes mąsto: Ko?!
Eilė: !?!?!?!?!?!?!
Kažkas iš eilės: Bagažinės, blyn, bagažinės tūris!!!!!!!
Eilė: Cha-cha-cha!!!
Mergina baisiai susinepatogina: Aš nežinau....
Pusę eilės apima konvulsijos.
Pardavėjas: Duokit dokumentus.
Mergina pasirausia rankinuke ir ištraukia PASĄ. Eilė likučiai pradeda griūti ant grindų.. Skyriuje pradeda rinktis žmonės.
Pardavėjas visas išrausta: MAŠINOS dokumentus!!
Mergina parausta dėl kitos priežasties, išverčia rankinės turinį ant prekystalio, o pardavėjas išsitraukia iš ten techninį pasą ir pradeda ieškoti kaladėlių kataloge. Pauzė. Laiudis palaipsniui aprimsta.
Pardavėjas: Yra LUKAS.
Mergina: Čia toks modelis?
Kažkas iš eilės: Ne čia tokia markė..
Mergina: ???!!! O yra kitokių?
Pardavėjas: Yra, FERADI ir ATE.
Mergina: O galinės?
Pardavėjas: Yra ir galinių.
Mergina: Kokių?
Pardavėjas: Tokių pat.
Mergina ilgai nesuvokia: Nereikia!!
Pardavėjas: Ko nereikia?
Mergina parausta ir pradeda rėkti: NIEKO NEREIKIA!!!!!!
Susirenka savo daiktelius ir nyksta.
Eilė: !!!!????
Pardavėjas: !?!?!?!?!?!?!.... (pauzė) voblia!! sekantis!!!

Viskas gerai

Svečiuose jie nesėda greta, jie neliečia vienas kito, nesikalba. Jie išsiskiria jau ties durimis, skuba į skirtingas puses, o vėlai vakare jis arba ji sako: „aš pavargau, važiuojame namo“. Kitas važiuoti nenori, jis nelaukia to momento, kai jie liks vieni ir atsako: „Važiuok, aš dar pasiliksiu“, arba nenoriai atsisveikina su šeimininkais ir nepatenkintas seka paskui. Automobilyje abu tyli. Namie ji valosi makijažą, jis valosi dantis ir užmiega anksčiau, nei ji ateis į lovą.

Kai jis kalba, ji jaučiasi nejaukiai – dieve mano, kokius niekus jis tauzyja! Kažkas pažvelgė, kažkas nusijuokė – ne, jis juokauja kažkaip nejuokingai, jie gi juokiasi iš jo. Ji pertraukia jo kalbą, skuba paaiškinti ir papildyti jo pasakojimą, galop nukreipia pokalbį kita linkme. Jis užtyla, įsižeidžia, bet to niekas nepastebi – tik jie abu.

Ji prigalvoja istorijų, ne, ji jau turi savo mėgstamus kažkada jai atsitikusius įvykius. Ji dažnai jas pasakoja, jai tas pavyksta, ji iškalbinga o ilgus metus pasakotos istorijos jau yra tapusios estradiniais numeriais – frazė, juokas, frazė. Iki smulkmenų ištobulintos detalės, kažkas sugalvota – juk ne viskas buvo iš tikrųjų. Ji jau pati nemato skirtumo ir tiki tuo, ką pasakoja. Ji prikausto dėmesį. Staiga jis sako – kokius niekus čia kalbi, buvo juk ne taip, jis patikslina detales. Daro tai nuobodžiai metodiškai. Ji gęsta, eina į balkoną parūkyti, jis lieka.

Gulėdami savo lovoje tamsoje jie ginčijasi prieš miegą. Jie neliečia vienas kito, jie kalba pusbalsiu, ištaria piktus ir pagiežingus žodžius. Ji sako – „man atrodo, kad visiškai nemyliu tavęs“ ir apmiršta laukdama atsakymo – galbūti jis palies ją. Ji laukia minutę, dvi, tris. Tyla. Jis miega, jis net negirdėjo...

Ji nemėgsta jo tėvų, nepakenčia lankytis pas juos svečiuose. Jo motina nepakenčiama, plepi, kvaila višta. „Ji šiandien vėl skambino, ta tavo mama, teko visą pusvalandį klausytis tų nesąmonių. Kodėl ji skambina man? Juk tu jos sūnus“. Jis tyli, sukanda dantis, nesiginčija su ja ir po darbo važiuoja pas tėvus vienas. Valgo paskubomis, atsakinėja šykščiai, nežiūri į akis. „Man laikas“. Namie vakarieniauja dar kartą.  

Vakare ji užtrunka vonioje – prausiasi duše, ilgai stovi prieš veidrodį arba guli vonioje ir skaito knygą. Ji neskuba – gali būti kad jis miegos, kai ji pareis į miegamąjį. Anksčiau ji miegodavo nuoga – dabar apsivelka marškinėlius. Tai tarsi skydas – aš nepasiruošusi, nenoriu tavęs. Jie guli tamsoje, jis deda ranką jai ant klubo – anksčiau tai buvo taip paprasta. O dabar? Kokių galų – aš dar turiu suvilioti savo žmoną? Ji pasislenka. Nebereikia žodžių – jis patraukia ranką. Jie abu užmiega.

Jis važiuoja namo – kalbėjo telefonu, jos balsas buvo šiltas. Jis perka vyną ir galvoja – pagaliau mes praleisim vakarą dviese, kaip ir anksčiau. Išgersim vyno, vakarieniausim, paplepėsim. Jis atidaro duris ir niekas nepasitinka. Tik šuo. Ji žiūri kažkokį kvailą filmą. „Pasiimk pavalgyti iš šaldytuvo“. Jis kiša butelį į spintą ir ima knygą. Filmas baigėsi, ji gula ir užmiega, jis iki vėlumos skaito knygą.

Jam atrodo, kad jis lengvai įsimylėjo, Jie dirba kartu, kelis kartus užkandžiavo, dovanojo jai gėlių, atsitiktinai pateko į tą pačią komandiruotę. Nieko rimto, tiesiog norisi pasijusti gyvam – per išeigines važiuoja prie jūros. Ten pusvalandį ieško, kur pastatyti automobilį. Grįžęs namo vakare, prieš miegą pusvalandį kalbasi apie vaikus, apie tai, kad reikia daryti remontą vonioje. Vasarą važiuosim į Egiptą, nes ten pigiau.

Ji važiuoja į klasiokų susitikimą, apsivelka gražią suknelę, pasidaro šukuoseną. „Pas mane viskas gerai. Taip, jau dešimt metų, auginame du berniukus, kol kas nedirbu, jaunesnysis dar neina į mokyklą“. Ji išgeria keturis kokteilius, apsiverkia: „Dieve, kaip viskas nusibodo“. Keli šokiai, „ką veiki ketvirtadienį? Pavakarieniaukim kur nors“. Kelis mėnesius iš eilės ji užtrunka „pas draugę“, slepia telefoną rankinėje ir gražėja. Jis vedęs, pas ją – du vaikai, bet neaišku, kaip ten su butu. Neverta nieko keisti, kokia prasmė? Visą vasarą ji praleidžia su vaikais užmiestyje, rudenį grįžta, telefonas nebeskamba, viskas grįžta į senas vėžes.

Viskas gerai.

Juos sutinkame kiekviename žingsnyje – iš tikro tai jų dauguma. Keista, juk turėtų būti atvirkščiai. Kartais jie ilgai to nesuvokia, jie nesupranta, kad yra nelaimingi, dažnai tai net ne akivaizdu net žiūrint iš šono. Bet vis dėlto – kiek jų daug.

Ar esi iš jų?

Apie gailestingumą

Dievas yra gailestingas ir Jis yra pats Gailestingumas. Kai dalyvavau Gailestingumo Kongrese, jo išvada buvo būtent tokia.

Tad prašymas Jam būti gailestingu, mano galva yra nesupratimas paties Gailestingumo.

Bet nepaisant to, visgi maldose prašome ir prašysime, kad Jis būtų gailestingas – net visas Gailestingumo vainikėlis tam yra skirtas ir tai paties Kristaus duota malda. Aš žinau, kad Jis davė dar vieną – Tėve Mūsų. Kitos maldos lyg ir žmonių rašytos. Nedaug maldų turime iš Viešpaties lūpų?

Tai vat ilgai sukau galvą – kas čia tokio yra – Jis yra Gailestingas ir mes prašome būti Gailestingu. Kodėl? Tegalėjau padaryti vienintelę išvadą – kadangi pats Dievas yra Gailestingumas, mes negalime Dievo prašyti būti Dievu.

Jis yra daug daugiau, nei galime paprašyti. Gailestingumas nėra porcija, tai yra visas Dievas. Mes galime arba priimti arba ne.

Tai štai tas raktas – prašydamas aš pasižadu priimti, kitaip mano prašymas tėra tik formalumas. Ir tada viskas stoja į savo vietas – iš tiesų maldavimas turi visų pirma ir galingiausiai reikštis mano asmeniniame pasiryžime Jį priimti. Dabar man ramiau. Žinau, kad nesu pajėgus išprašyti to, kas man nesuvokiama, ko negaliu aprėpti ir kas yra – buvoja visumu.

Man reikia melstis, kad aš tai priimčiau. Kiek atversiu vartus, tiek įgarmės vidun.

Ir dar – tada nesigauna maldauti Gailestingumo kitam. Nes juk nežinai ar anas asmuo sutinka jį priimti.

Vainikėlyje sakome – „mums ir visam pasauliui“. Tegalime suprasti vienaip – tiems, kurie sutinka, ne daugiau.

O tas žmogus, kuris nutaria pasilikti sau kažkiek galimybių, tas ir priveria duris Dievui.

Ne kartą esu girdėjęs – „tik nereikia manęs gailėtis“.

Nereikia tai nereikia.

Prievarta neįkiši.

Pedofilija

Viešpatie, nenutyla viešojoje erdvėje tie kunigų pedofilijos skandalai, o gal „skandalai“? Iš tiesų gaila, kad kažkur tai darosi, pikta, jei tai darosi sąmoningai. Aš dabar tik bandau įsivaizduoti, kaip karštligiškai mintyse kiekvienas kunigas skaičiuoja – kada ir kur jis buvo apkabinęs mažutėlį? Tiesiog paguosdamas, tiesiog pagailėdamas. Kaip bijosi, kad tas paguostas vaikelis parėjęs namo jo niekada neguodžiantiems tėvams pasako, - „mane buvo apkabinęs ir priglaudęs“.

KRIMINALAS – turėtų iškilti eilinio vartotojo sąmonėje, kuri šimtus kartų traumuota nuolat besikeičiančių „moralės normų“ ir gėdingai paties nuslepiamų polinkių... Ar žinote, kad devyniasdešimt procentų internete atidaromų tinklapių yra pornografiniai? Net neabejoju, kad tų atidarinėtojų tarpe yra ir pedofilijos skandalą skatinantys asmenys. Tokie pat pažeisti ir potencialiai bet kurią akimirką „paruoštos sprogti bombos“?

Kas to nori? Šėtonas.

Šėtonas nori, kad būtų sunaikinta Bažnyčia, kad ji ‚neišvengiamai keistųsi“, kad joje įsivyrautų sumaištis ir nepasitikėjimas, vedantis į tikėjimo praradimą. Tai būtų jo pergalė ir triumfas, jis rėktų gatvėse – „dabar esate laisvi ir galite patys nuspręsti!!!!!“ Nėra Dieviškojo Tesingumo, yra tik tai ką AŠ manau esant teisingu. Iš vienos pusės kaltinkim kunigus pedofilija, o iš kitos pusės – mažinkim vaiko apsisprendimo dėl „savo veiksmų“ amžių. Berods Belgijoje jau norėta tą amžių sumažinti iki keturiolikos metų ir tikrai ne kunigų reikalavimu. Berods vis drąsiau kelia galvas vienos lyties „poros“ – tokie du dėdės, kurie lyg ir homoseksualai, bet norėtų įsivaikinti berniuką ir ruošia taip paveikti įstatymdavius, kad tai taptų „teisėta“. Kad tai negi vadintųsi „šeima“.

Viešpatie, kas darosi?

Tie dėdės nori surengti paradus ir tikrai ne man ar kitam tėvui, o mano ir jo vaikams pademonstruoti, kad tėtės ir mamos meilė yra atgyvena... Kad galim jungtis taip, kaip tik užsigeidžiam. Ką reiškia tai vaiko sąmonei, to vaiko, kuris šiandien puikiausiai naršo internete ir tik ir temato, kad anuos dėdes labai bara, o kunigų reikia saugotis? Vienų reikia pasigailėti, nes juos bara, o kitų reikia saugotis, nes jie gali įskaudinti... Vieni yra linksmi ir žaismingi, komunikabilūs ir protingi, o kiti štai tokie juodi, nuobodūs ir pavojingi.

Ką rinktis?

O čia dar tiek pasakojama, apie tas pasakas, kuriuos kunigai vadina „šventu raštu“. Juk tai tik pasakos, niekuo ne geresnės, o dar tik nuobodesnės už „Sniego karalienę“ ir „Eglę- žalčių karalienę“, O ir ką ten tos tėvelių mėgtos pasakos, prieš mūsų pokemonus, simpsonus ir patį Harį Poterį? Pezėjimai ir atgyvenos. Galvoje turi būti tūc-tūc, kompe – pornucha, o apsisprendimą lemti reakcija. Ir bendra savijauta – nei meilės, nei laimės nėra ir būti negali. Mano gyvenimas yra viso labo tik laikas, kai galiu mėgautis malonumais, siekti jų bet kokia kaina ir kaip galima dažniau, nes tarpe tarp malonumų neišvengiamai patiriu depresiją ir nenumaldomą norą nusižudyti. Dabar aš net šėtonui nebeįdomus... Duodu į pedofilijos apologetų labai stiprų argumentą.

Evangelija pagal Morkų, 10 skyrius 13 – 16 eilutės:
Jėzus ir vaikai

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Pedofilas. Juk kažką ten kalbėjo vien dėl to, kad galėtų apkabinti vaikus, dėti savo rankas kur tik užsimanys, jau net mokiniai draudė, o jis rūstinosi, kad jie kišasi ne į savo reikalus... Juk jūs labai mėgstate tas Evangelijos eilutės, kurios tampa parankios, o šiaip tai visa kita yra tik pasakos. Iš tiesų – juk jūsų apsisprendimą lemia reakcija, kylanti iš to, kad „bijau būti demaskuotas“, todėl puolu.
O juk kokie tikintieji, tokie ir kunigai. Kai tikintieji geidžia prastumti nuodėmingus įstatymus, kunigas nebeturi jėgų. Jis paliekamas vienas ir kalamas prie Kryžiaus. Tikras Jėzus Kristus, o tai reiškia, kad yra Prisikėlimas.

Šokoladinis Jėzus....

Gal norėtumėte sučiulpti kryželį ar suvalgyti šokoladinio Jėzaus atvaizdą?

http://chocolatefantasies.com/religious.htm