Pirmiausia noriu pastebėti, kad šis filmas tikrai priskirtinas prie žiūrimų ir nėra vien tam, kad tenkintų „akių badą“ ir pumpuotų gražius vaizdelius, nors jų čia tikrai netrūksta, o filmavimo grupė tikrai turėjo galimybių jais gerėtis. Ir antra – šios mano pastabos, teneįpareigoja nei vieno, nors tikiuosi, kad kai kurios iš problemų yra aktualios visuotinai ir bent krašteliu palies ir mano pasiūlytu kampu.
Būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad vienareikšmiškai patiko. Kaip ir daugelyje filmų, čia paliečiamos moralinės – etinės temos, tačiau kaip dažniausiai pasitaiko, jų sprendimas yra subjektyvus režisieriaus sprendimas ir jei aišku jam, tai nebūtinai yra savaime suprantama ir žiūrovui ir gal būt jį net klaidina.
Patiko visi trys jame vaidinę aktoriai, visi skirtingai, tačiau jų personažai – tikrai įsimintini, bet..
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Edvardas Nortonas vienu metu man pasirodė tinkamas vaidinti net... kėdę. Jei kada nors prireiktų vaidinti „nieką“, Nortonas būtų visai tinkamas kandidatas ir padarytų tai pavyzdingai. Po filmo liko įspūdis, kad jis sukūrė tikro akmeninio komjaunuolio personažą. Tai toks žmogus, kurio net raumuo nesujuda. O jei ir sujuda, tai tik dėl fiziologinio poveikio. Ir jei jau kalbėti apie perkeičiančią meilę, tai Volteris persikeitė daugiausiai ta kryptimi, kur ne jis pats, o jo požiūris išlieka svarbus. Tai yra – personažas neapleidžia savęs („aš čia svarbiausias“), o daugiausiai ką leidžia – reaguoti į aplinkybes. Pagal galimybes – teisingai. Jo mirtis filmo gale padėjo tašką jo paties suformuotai istorijai ir tėvo nematęs sūnus iš mamos girdės tik legendas ir nieko apie gyvą Volterį, nes tokio kaip ir nebuvo. Negana to – pati mama liks gyventi toje legendoje, kuri jai gali duoti ir kai kurių „dividendų“.
Naomi Vots yra laikoma viena iš gražiausių moterų pasaulyje. Ko gero ta etiketė yra sunkiai nusiimama, nes ir filme ji išlieka labiausiai graži pati sau, na o kiti (daugiausiai Volteris) tegali užsiimti jos kontempliavimu ir metamorfozėmis, jei tokios atsiranda (pačiai misis Fein tai – neišvengiama būtinybė).
Nežinau, bet įtariu, kad XX amžiaus pradžios kultūra, kurioje pradėjo gimti moterų išsilaisvinimas nuo savo pareigų, pagimdė ir nuododžiaujančios merginos įvaizdį, kuri „eina pasivaikščioti“, kandžiai komentuoja motinos žodžius, išteka beveik už bet ko („tai juk nieko nekeičia!”), ir pati sprendžia kas jai tinka, kas – ne. Ir visą laiką neapleidžia nuojauta, kad savo būtį imasi keisti tada, kai yra „priremta prie sienos“. Vienintelis įmanomas jos pasirinkimas – arba likti ant kušetės arba daryti tai, kas padėta panosėje, o panosėje – jokio pasirinkimo. Tad lieka neaišku, kas atsitiks tada, kai toks pasirinkimas atsiras? Mat kai pasirodo vietinis anglų kilmės ‚apsėklintojas“, ji renkasi jį... Čia gal neklystamai veikia nenumalšinamas žmonijos noras „pasirinkti mažiausio pasipriešinimo kelią“. Nuobodu? Pasilinksminkim!
Aiškėja, kad tai ne vien psichologinė ir prigimtinė vyro-moters priešprieša, čia ją paremia dar ir socialinė to meto aplinka. Ir tada jau tikrai apgailėtinai atrodo vyro ultimatumai, nors jiems ... paklūstama. Panašu, kad forma nėra pajėgi pakeisti turinį ir turi prisitaikyti. Važiuoti ar nevažiuoti į choleros užkrėstus kaimus? Protas sako akivaizdu – nevažiuok, ten realu mirti. Bet dėl to teks sumokėti kainą – skyrybos, paleistuvės šlovė ir, žinoma, – pasmerkimas. Kodėl žmogus renkasi realią mirtį? Kokia brangi turi būti nuodėmė, kad sutiktum taip sumokėti? Juk tuo metu misis Fein apie jokią atgailą net negalvojo – ji tik „padoriai“ įvykdė „padorios“ žmonos pareigą. Jei reikia – važiuosiu... Žinoma, prieš tai pabandžiusi pasiplauti pas savo meilužį. Tas liko nesukalbamas, tad kas belieka daryti? Ypač, kai belieka vienintelis variantas...
Trečias personažas – jis lyg karaliaus juokdarys, vis lauki, kada jis čia ką iškrės, tačiau be nuobodaus buvimo su kaljanu ir viskio stikline jis neleidžia sau nieko daugiau (pavaizduoja jis tai meistriškai). Laikas nuo laiko prasprūsta išmintis, kuri, lyg ir turėtų kalbėti apie žmogiškos būties sudėtingumą, tačiau beregint tai skandinama viskyje, sekse ir opiume. Jau ir pačioje pradžioje jis ištaria, kad „tempia savo dienas“ – kalbėjo apie tarnybą, o pasakė apie gyvenimą.
Veiksmas rutuliojasi ir tikrai – atrodo, kad tuoj tuoj viskas stos į savo vietas. Volteris suminkštės, jo žmona – įgis proto. Mano galva neįvyko nei to nei to, o įvyko susitaikymas su aplinkybėmis. Įvyko daug aistringų ir efektingų proveržių, veikėjai tvarkėsi savo gyvenimus kaip mokėdami ir lietėsi tik ten, kur jau neišvengiama.
Ne žmogus lemia, o lemia jo būtis, kuri nėra žmogaus rankose. Ir žmogus pajėgus tą būtį tik pagadinti, kai neišgirsta, kur jo pašaukimas, kur jo kelias ir painioja tą kelią su savo paties užmačiomis. Ta prasme labai verta į filmą pažvelgti Kinijos-Anglijos santykiu šviesoje. Volteris kažkaip ištarė „Čia mes kiekvienas turime savo tikslus“. O kai kiekvienas turi savo, nėra bendro. Koks jis, tas bendras tikslas? Neklauskit, nežinau. Nes, tikriausiai, turiu savų tikslų.
Misis Fein lūžis įvyksta... kai ją apima neįveikiamas nuobodulys ir beprasmybė. Įtariu, kad ir noras įrodyti Volteriui, kad ji „nėra iš kelmo spirta“, kas šiaip jau laikoma neatsiejama išlepintų mergaičių amibicija. Tipiškas kelias – labdaringa veikla, kuri nėra motyvuojama jokiais atlyginimais, nes juk viskas ko reikia pragyveniumui – yra. Belieka tik užsiimti kažkuo tik ne vyru, kuris išveždamas ją į choleros epicentrą apibrėžė jos užduotį nedviprasmiškai – „drąsinsi ir guosi mane“. Misis Fein akyse pasirodė siaubas – tik ne tai, šonkauliu tikrai nebūsiu!!!! Ir dabar ji imasi labdaros, kad nereikėtų daryti tai, kam pašaukė vyras. O kad nebūti visiškai „beširde“ – yra viena frazė, kurią ji ištaria su baime ir nežinia balse: - „tai, ką darai tu laikau labai kilniu“. Vyrą tai kilstelėjo, bet jo sunkumas neišnyko. Nes stiprinti ir guosti nėra vienkartinis veiksmas.
Filmas baigiasi scena, kurioje ji, vedina berniuku, susitinka buvusį meilužį. Yra galimybė duoti berniukui tėvą (ar ji tikrai pajėgi žinoti, kad tas vyras nepasikeitė?). Ir yra galimybė pasirinkti save ir legendinę savo meilę. Pasirinkimas lyg ir „širdingai-teisingas“, tačiau ar tikras?
Bendras įspūdis toks, kad abu ten raunasi kažkur ten, kur lyg ir mato abiejų savo gyvenimų susikirtimą. Ilgai eina lygiagrečiai, kaip tankai mūšyje. O kai ateina laikas susitikti, nutraukti tą lygiagretumą, - vienas iš jų pamušamas ir sudeginamas, kitas lieka laisvas gyventi legendoje. Jokia realybe net nekvepia.
Ir galop fimo pavadinimas – „Nutapyta“. Ar tik nereikėtų suprasti, kad realybė tapyta, o ne tikra? Tai yra – gyvenime ne kaip paveiksluose, kuriuos esam taip pamėgę...
Pranešimai
