Kada paskutinį kartą rašei laišką?

Pasidėjęs baltą popieriaus lapą (arba tiesiog languotą iš sąsiuvinio), pasiėmęs rašiklį dar kartą perskaitei tai, ką tau atsiuntė draugas, mylimasis ar mylimoji. Kiekvienas laiškas prasidėdavo „gavau tavo laišką“. Kiekvienas mano laiškas –atsakymas į tavo laišką. Negaliu neatsakyti, nes ant stalo – neištrinamas dėmesio įrodymas. Skaitau kiekvieną eilutę ir nesusimąstau, kad ranka rašytame tekste nėra jokių išbraukymų, nėra jokių „delete“. Viskas – nuo pirmos iki paskutinės raidės tikra, nesumeluota, nesufabrikuota. Ką galvojo, tą ir rašė, o parašyto ant popieriaus jau niekaip neišnaikinsi. Rašau lapą po lapo, tarsi kalbėčiau... Manęs niekas nepertraukia – šitame tyliame kambaryje esu aš ir ant lapo gulančios raidės, žodžiai, sakiniai. Aš negalėsiu redaguoti, o perrašinėti nėra prasmės, nes ir perrašytame laiške nebus tarpų ir išbraukymų. Niekas net ir negalvoja perrašinėti. Ilgai trunka tas dalykas, o įvertinus dar ir tai, kad tam laiškui prieš akis – kelionė, net ir neverta galvoti. Kiekvienas laiškas baigiasi viltimi – „laukiu tavo atsakymo“. Žinau, kad mano viltis – pareiga tau, o tavo viltis – pareiga man. Taip ir sukasi tas vilties-pareigos ratas...Metų metais. Net nepagalvoji, kad esi parašęs ne vieną įdomią knygą...