Tad prašymas Jam būti gailestingu, mano galva yra nesupratimas paties Gailestingumo.
Bet nepaisant to, visgi maldose prašome ir prašysime, kad Jis būtų gailestingas – net visas Gailestingumo vainikėlis tam yra skirtas ir tai paties Kristaus duota malda. Aš žinau, kad Jis davė dar vieną – Tėve Mūsų. Kitos maldos lyg ir žmonių rašytos. Nedaug maldų turime iš Viešpaties lūpų?
Tai vat ilgai sukau galvą – kas čia tokio yra – Jis yra Gailestingas ir mes prašome būti Gailestingu. Kodėl? Tegalėjau padaryti vienintelę išvadą – kadangi pats Dievas yra Gailestingumas, mes negalime Dievo prašyti būti Dievu.
Jis yra daug daugiau, nei galime paprašyti. Gailestingumas nėra porcija, tai yra visas Dievas. Mes galime arba priimti arba ne.
Tai štai tas raktas – prašydamas aš pasižadu priimti, kitaip mano prašymas tėra tik formalumas. Ir tada viskas stoja į savo vietas – iš tiesų maldavimas turi visų pirma ir galingiausiai reikštis mano asmeniniame pasiryžime Jį priimti. Dabar man ramiau. Žinau, kad nesu pajėgus išprašyti to, kas man nesuvokiama, ko negaliu aprėpti ir kas yra – buvoja visumu.
Man reikia melstis, kad aš tai priimčiau. Kiek atversiu vartus, tiek įgarmės vidun.
Ir dar – tada nesigauna maldauti Gailestingumo kitam. Nes juk nežinai ar anas asmuo sutinka jį priimti.
Vainikėlyje sakome – „mums ir visam pasauliui“. Tegalime suprasti vienaip – tiems, kurie sutinka, ne daugiau.
O tas žmogus, kuris nutaria pasilikti sau kažkiek galimybių, tas ir priveria duris Dievui.
Ne kartą esu girdėjęs – „tik nereikia manęs gailėtis“.
Nereikia tai nereikia.
Prievarta neįkiši.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą